Produkto pavadinime išraitytas Vilniaus vardas vartotojui jokių stebuklų nežada. Dažnu atveju tai – viso labo reklaminis triukas: vardas neslepia nei ypatingo ilgametes tradicijas puoselėjančio recepto, nei intriguojančios gaminio sukūrimo istorijos.

Nuo margarino iki degtinės

Parduotuvių lentynos lūžta nuo maisto produktų, kurių pavadinimuose figūruoja žodis "Vilnius" arba "sostinė". Prekybos tinklo "Maxima LT" atstovė spaudai Olga Malaškevičienė suskaičiavo, kad parduotuvių asortimente yra bent pusšimtis prekių, besipuikuojančių Vilniaus vardu: margarinas, majonezas, aliejus, mėsos gaminiai, saldumynai, kepiniai, įvairaus stiprumo alkoholiniai gėrimai. Be to, gamintojai vartotojams siūlo "Sostinės" batoną, kavą, saldainius, alų.

Į vežimėlį vieną po kito kraunant produktus, kurių pavadinime – Vilniaus vardas, nejučia gimsta klausimas: koks vis dėlto būtų Vilniaus skonis viską suvalgius?

Fantazijai davus valią jau beveik vaizduojiesi, kaip maisto technologai laužė galvas, ieškodami sostinės vardo vertų receptų – reprezentuojančių išskirtinį miesto charakterį, gal net brėžiančių jo įvaizdžio liniją.

Tačiau pasikalbėjus su gamintojais polėkis išgaruoja. Net neslepiama, kad romantikos gamyboje mažai, legendų – tuo labiau. Kitaip tariant, Vilniau, nieko asmeniško – tik rinkodara.

Bent jau nemeluoja

"Tai – vienas populiaresnių skonių Vilniuje", – tiek apie neseniai išleistą Senojo Vilniaus alų tepasakė bendrovės "Vilniaus alus" direktorius Algirdas Bagatyrius. Jis net nebandė ieškoti epitetų, nusakančių alaus skonio subtilybes ar putos tirštumą. Istorijų apie autentiškų Vilniaus alaus daryklų receptų paieškas irgi nekurpė.

"Alaus paveldo formų, kurios egzistuoja lietuvių nacionalinėje virtuvėje, vargu ar kas galėtų pasakyti. Galime suprasti, kokį alų žmonės gamindavo, pasitelkę anuometes technologijas... Šiandien visi vadovaujasi kokiomis nors tradicijomis – mes orientuojamės į natūralaus brandinimo tradiciją. Tačiau teigdami, kad išstudijavome senąsias receptūras, meluotume", – prisipažino A.Bagatyrius.

Vis dėlto jis įsitikinęs, kad jo valdomos įmonės gaminamo alaus kokybė Vilniaus vardo neteršia. "Norime į jį lygiuotis. Su Vilniaus vardu sąsajų turime jau vien dėl to, kad alų verdame Naujojoje Vilnioje", – kalbėjo "Vilniaus alaus" vadovas ir prisipažino, kad šiandien miesto istoriją naudoja įmonės produktų reklamai.

Koks Vilnius be savo džino!

Bendrovė "Vilniaus degtinė" šiuo metu siūlo du Vilniaus vardo produktus – "Vilniaus džiną" ir "Vilniaus starką".

"Stebuklingos istorijos nėra", – paklausta apie šių alkoholinių gėrimų pavadinimų kilmę neslėpė įmonės rinkodaros vadovė Rima Kanaporienė.

Vieną dieną atvažiavusi į darbą starkos receptūrą kūrusi technologė gamyklos kieme užuodė stiprų liepų kvapą ir gėrimo skonį nusprendė praturtinti liepų žiedais.

"Vilniaus vardas buvo suteiktas todėl, kad tai – išskirtinės kokybės gėrimas, reprezentacinis produktas. Sostinė duoda toną visai šaliai, tai norėjome padaryti ir mes", – pasakojo R.Kanaporienė.

Džino pavadinimas gimė dar banaliau. Girdi, visos pasaulio sostinės turi savo džinus, tai kodėl Vilnius negalėtų? "Vilnius ne ką prastesnis nei, tarkime, Londonas", – pareiškė R.Kanaporienė.

Šventas partijos žodis

"Vilniaus" duoną bendrovė "Vilniaus duona" kepa nuo 1960 m. Iki tol ji kepdavo "Kauno" ir "Ukrainietišką" duoną.

"Vilniaus miesto komunistų partijos sekretorius viename iš partijos susirinkimų pasiteiravo įmonės direktoriaus, kodėl "Vilniaus duona", kuri tuo metu vadinosi "Vilniaus duonos kepimo įmonių gamybinis susivienijimas", tiekdama produktus Vilniaus miestui ir rajonui bei Trakams, gamina "Kauno", o ne "Vilniaus" duoną.

Reaguojant į pastabą, tuometės "Kauno" duonos receptūra buvo šiek tiek pagerinta, įdėta kmynų ir produktas pervadintas į "Vilniaus" duoną. Ji buvo 100 proc. natūrali, kokia išliko ir iki šiandien", – pasakojo įmonės generalinė direktorė Rita Ramanauskienė.

Ji atkreipė dėmesį, kad receptas metams bėgant buvo tobulinamas, mat sovietiniais laikais dėl receptūros ir skonio niekas nesukdavo galvos. Svarbiausias uždavinys buvo iškepti reikiamą kiekį duonos. "Receptūros, įvairovė – apie ką mes kalbame?! Kepdavo didžiuliais kiekiais, kad patenkintų gyventojų poreikį", – kalbėjo R.Ramanauskienė.

Tyliai perkrikštijo

Rinkodaros specialistas Mindaugas Lapinskas įsitikinęs, kad produktų, kurių etiketėje – Vilniaus vardas, kokybe aklai tikėti neverta.

"Tam, kad gautum kokybę, vardo eksploatavimas turi būti valdomas. Šiuo atveju geras pavyzdys yra Niujorkas, turintis miesto rinkodaros padalinį, kontroliuojantį, kad bet koks šlamštas nesivadintų miesto vardu. Pirma turi atitikti tam tikrus kriterijus. O Vilniuje viskas daroma atsitiktinai, todėl teigiamų sostinės vardo naudojimo perspektyvų nematau", – skeptiškai nusiteikęs M.Lapinskas.

Jis priminė "Vilniaus degtinės" nesėkmingai į rinką paleistą brendį "Old Vilnius".

"Konjaku Vilnius, kiek žinau, niekada nebuvo garsus. Tai tas pats, kaip sušių restoraną pavadinti Vilniaus vardu", – ironizavo rinkodaros specialistas. Jis atkreipė dėmesį, kad fiasko patyręs brendis "Old Vilnius" tyliai buvo perkrikštytas "Renaissance" vardu.

Užuodžia spekuliaciją

Šalies kvapą praėjusių metų gale pristatęs projekto "Lietuvos kvapas" vadovas Mindaugas Stongvilas pasakojo, kad aromatas buvo sukurtas pirmiausia kruopščiai surinkus faktus, kurie aiškiai apibrėžia Lietuvą.

"Neleidome sau malonumo ką nors supaprastinti, atpiginti ar pasižaisti. Tiesa, mūsų projektas nėra komercinis – tai kur kas labiau atriša rankas išlikti oriems", – kalbėjo M.Stongvilas.

Daugelis maisto produktų, kurių pavadinime yra Vilniaus vardas, jam kvepia spekuliacija.

"Nevadinkime to nusikaltimu: rinkodaros triukus įstatymai leidžia, vadinasi, viskas legalu. Kita vertus, būtų labai gerai, jei kurtųsi gamintojų gildijos, užsiimančios savikontrole. Valstybei imtis prievaizdo vaidmens nesiūlau – tai būtų tik blogiau", – svarstė M.Stongvilas.

Jo manymu, šiandien gamintojus, naudojančius Vilniaus vardą, galima suskirstyti į tris grupes: pirmi laikosi tradicijos ir savo produktams kartais netgi bando sukurti legendų, antri labai aiškiai suvokia, ką daro, ir eina jau pramintais takais, treti mažai galvoja ir bando ką nors nukopijuoti.