Pasiturintis, bet ne pinigų vergas; mylintis savo miestą, bet nepalaikantis jo televizijos projektuose; romantikas; smarkiai prasiskolinęs, bet negaili pinigų kultūrai; kostiumuotas darbe, neformalus gatvėje; ne iš mandagiųjų prie vairo – toks spalvingas sostinės gyventojas apklausų dėlionėje.

Nuomonės skiriasi

Diskusija, kas gali vadintis tikru vilniečiu, – amžina ir neišsemiama. Bandymai išryškinti pagrindines tapatybės linijas vilniečio portrete dažniausiai baigiasi emocijų pliūpsniu, didmiesčių ar miesto–kaimo lyginimais.Kita vertus, kiekviena šalis pripažįsta, jog sostinė yra nebūtinai mėgstamas, bet išskirtinis miestas, tokiais epitetais lydimi ir jo žmonės.

Ne paslaptis, jog provincijos gyventojai veržiasi į sostinę svaigesnio ir sotesnio gyvenimo, tačiau vadinti savęs vilniečiais jie neskuba. Galbūt iš pagarbos savo šaknims, o galbūt dėl to, kad niekas iki šiol neatsakė, o kas yra tas vilnietis.

Rinkos tyrimų bendrovė "GfK CR Baltic" dienraščio "Vilniaus diena" užsakymu gegužės mėnesį atliko Vilniaus gyventojų apklausą internete. Per ją respondentų teirautasi, kas, jų manymu, yra tikras vilnietis.Apklausoje dalyvavo 291 Vilniaus gyventojas nuo 18 iki 50 metų. 63 proc. apklaustųjų įgiję aukštąjį, 34 proc. – aukštesnįjį ar vidurinį išsilavinimą.

Tyrimas parodė, kad, vidurinės kartos atstovų manymu, tikru vilniečiu galima laikyti tik tą žmogų, kuris gimė Vilniuje. Taip atsakė net 40 proc. respondentų. 16 proc. manė, kad vilnietis yra tas, kuris čia tiesiog gyvena. Dešimtadalis apklaustųjų neslėpė griežtesnės pozicijos – vilnietis, pasak jų, tik tas, kurio tėvai gimę Vilniuje.

"Įdomu tai, kad jaunesni respondentai (iki 30 metų) yra labiau linkę sutikti, jog tam, kad galėtum vadintis vilniečiu, reikia šiame mieste gimti. Tačiau vyresni, 30–40 metų, apklausos dalyviai nebuvo tokie griežti ir teigė, jog tam, kad užsitarnautum vilniečio vardą, užtenka mieste išgyventi dešimtmetį", – apklausos rezultatus apibendrino bendrovės "GfK CR Baltic" Lietuvos padalinio vadovas Andrius Norkevičius.

Uždirba, bet prasiskolina

Piešti pusės milijono sostinės gyventojų, kasdien minančių Vilniaus gatves, portretą – tai atrinkti būdingiausius duomenis ir pabandyti išskirti juos iš bendro šalies vaizdo.Objektyvumui nuolankiausiai tarnauja statistika. Ji sako, kad vilnietis uždirba daugiausia, tačiau tuo pat metu yra labiausiai įklimpęs į skolas.

"Vilniečiams skolintis dažniau ir daugiau negu kitiems leidžia didesnės pajamos, geresnė padėtis darbo rinkoje ir didesnės nekilnojamojo turto kainos", – aiškino SEB banko analitikė Julita Varanauskienė.

O ir prasimušti į žmones sostinėje lengviau. Joje didesnė protų ir intelektualų koncentracija – čia įsikūrusios pagrindinės šalies institucijos: ministerijos su šimtais joms pavaldžių departamentų ir viešųjų įstaigų, diplomatinės atstovybės, pagrindinės verslo korporacijos. Šiame mieste daugiausia kostiumuotų ponų ir dalykiną aprangą vilkinčių damų.Todėl dažnai sakoma, jog iš profesijos vilnietis yra valdininkas arba tarnautojas. Nemenką gyventojų dalį sudaro įvairių sričių vadybininkai ir studentai.

"Prieš 25–30 metų vilnietis labai skyrėsi nuo kauniečio. Kauniečiai buvo kur kas praktiškesni žmonės – daugiau linko prie technikos, "bizniuko". Mano žmona kaunietė: susitikus šeimoje, giminėje pirmiausia būdavo sprendžiami praktiniai klausimai. O Vilnius pasižymėjo bohemiškumu. Materialiniai dalykai vilniečiui buvo ne pagrindiniai galbūt dėl to, kad tai – humanitarų miestas. Tą dvasią Vilnius išlaikė iki šiol – čia beveik nėra fabrikų, gamybos – tik mokslininkai ir vadybininkai", – svarstė Vilniaus istorijos tyrinėtojas, čia gyvenantis nuo 1952 m. Antanas Rimvydas Čaplinkas.

Svarbiausia – emocinis ryšys

A.R.Čaplinskas sutinka, kad vilniečiu tapti užtenka 10–15 metų, išgyventų šiame mieste. "Be to, reikia čia turėti nuolatinį darbą, namus, draugų, laisvalaikio leidimo būdą ir mėgstamų lankyti vietų. Sakoma, kad kiekvienas paryžietis turi savo kirpėją, kavinę, restoraną ir parduotuvę, kurioje apsiperka kasdien. Mums iki šio idealo dar toli, bet jau judame šia linkme", – neabejojo A.R.Čaplinskas.

Jaunų ir vidurinės kartos vilniečių mąstymas, vertinant, kas yra tikras vilnietis, skiriasi. Tačiau bendru vardikliu, jungiančiu visas kartas, esą galima vadinti emocinį santykį su Vilniumi – arba myli šį miestą, arba ne.

"Manau, visų pirma tai – miesto patriotas, kuriam visą laiką kas nors rūpi. Vilniečiu gali vadintis tada, kai įsitrauki į savo bendruomenės problemų sprendimą. Žmonėms reikia, kad juos kas nors vienytų, kad atsirastų, su kuo kovoti", – diskusijoje apie vilniečius yra sakęs Rotušės valdytojas Jonas Jonynas.

Nesolidarūs, individualistai

"Atvykėliams nesvarbu, kur gyventi: senamiesty, Karoliniškėse, Lazdynuose ar Užupyje. O mano dukra, augusi Pilies gatvėje, svajoja gyventi tik senamiestyje, nes ji vaikystėje matė, kaip didelę juodą skrybėlę užsidėjęs kaminkrėtys valė kaminus. Kaunietį galima apibūdinti kaip smulkųjį verslininką, o tikram vilniečiui labiau tiktų romantiko vardas. Vilnietis yra romantikas! Jis slapčia nori turėti seną spausdinimo mašinėlę ir kurti ką nors apie Vilnių", – pasakojo vilniečių klubo "Vilniaus ainiai" pirmininkas Kęstutis Šimas.

Jis pabrėžė esantis tikras vilnietis dar ir dėl to, kad, be lietuviško, dar turi ir lenkiško, žydiško, rusiško kraujo.Vilnietis tolerantiškas kitoms tautoms. Kalba bent keliomis kalbomis. Myli savo miestą, tačiau nebalsuoja už jį televizijų rodomuose šou. Vilnietis jaučia, kad ir taip gyvena geriausiame šalies mieste. Patvirtinti tai SMS žinutėmis esą visai nėra reikalo. Dėl to vilniečiai gali atrodyti nesolidarūs, dideli individualistai.Be to, vilniečiai nesigraužia, o kartais net nemato reikalo aplankyti visas teatrų spektaklių premjeras. Tai esą – atvykėlių reikalas. Vilnietis spektaklį galės išvysti bet kada – juk jis čia gyvena.

Šokiravo skurdas

Gyventojų surašinėtoju dirbęs vilnietis Mantas Burneika pasakojo išvydęs nematomą Vilniaus pusę – skurdžią ir netgi žeminančią žmogaus orumą. Vaikinas buvo priblokštas, kad XXI a. šalies sostinėje žmonės gali gyventi be kanalizacijos ir vandens.

"Negalėjau patikėti septyniasdešimtmetės moters pasakojimu, kad ji daugiau nei kilometrą priversta eiti iki degalinės prisipilti vandens. Paskui su bidonu tas pats kelias namo", – įspūdžius iš S.Dariaus ir S.Girėno gatvės gyventojų kasdienybės perteikė M.Burneika.

Lauke turėti vandens čiaupą, kuriuo naudojasi kelių namų gyventojai, esą jau prabanga. "Mane tai šokiravo. Labai daug asocialių žmonių, bedarbių. Tualetai pastatyti lauke. Pasivaikščiojus po Naujininkus atrodo, kad esame trečiojo pasaulio valstybė, – stebėjosi M.Burneika, per gyventojų surašymą supratęs, kiek daug vilniečių gyvena iš pašalpų. – Kiti net ir jų negauna. Klaiku."

Faktai

Vilniečių vidutinis darbo užmokestis 2010 m. 4 ketvirtį siekė 1874 litų į rankas. Tai didžiausias vidutinis darbo užmokestis iš didžiųjų Lietuvos miestų.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, vieno iš keturių sostinės gyventojų atlyginimas siekia iki 800 litų, 49 proc. vilniečių uždirba tarp 800 ir 2500 litų per mėnesį. 4000 litų ir daugiau gauna vienas iš dešimties, o daugiau kaip 6000 litų – apie 4 proc. vilniečių.

Palyginus darbo užmokestį bruto ir neto (prieš mokesčius ir po mokesčių), matyti, kad vilniečių pajamų dalis, skirta mokesčiams, yra didžiausia iš Lietuvos miestų – 22,9 proc.

Vilniečio vidutinė senatvės pensija didžiausia – 786 litai, tačiau išankstinė pensija mažesnė negu Kaune ar Klaipėdoje – 633 litai.

Vilniečių paskolų portfelis (visuose bankuose) 2011m. 1 ketvirčio pabaigoje sudarė 11,074 mlrd. litų, arba maždaug 43 proc. visų Lietuvos gyventojų paskolų portfelio.

Vilniečių indėliai sudaro 7,2 mlrd. litų, arba 28 proc. viso Lietuvos gyventojų indėlių portfelio.

Vilniuje išlaikytinių (0–14 ir >60 metų žmonių) ir išlaikančiųjų (darbingo amžiaus žmonių) santykis yra pats mažiausias.

Vilniečiams kultūriniai renginiai kainuoja pigiau nei kitiems Lietuvos gyventojams, mat vilniečiams nereikia niekur važiuoti. O, pavyzdžiui, norint atvažiuoti į nacionalinį Operos ir baleto teatrą iš Šiaulių, reikia sumokėti 60–70 litų už autobuso bilietus.

Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, gyventojų skaičius mažėja. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. sausio 1-ąją Vilniaus miesto gyventojų buvo 554 192.

Vilniaus teritorinės darbo biržos aptarnaujamoje teritorijoje 2011 m. gegužės 1 d. buvo įregistruoti 68 635 bedarbiai, tai sudarė 12,05 proc. visų darbingo amžiaus gyventojų. Vyrų nedarbas išliko aukštesnis nei moterų. Įregistruoti 38 976 bedarbiai vyrai, jie sudarė 13,8 proc. darbingo amžiaus vyrų. Moterų nedarbas sudarė 10,3 proc., jaunimo iki 25 metų nedarbas mažiausias – 8,3 proc.