Į Baltijos jūrą suteka per 200 upių, kurios atneša pakankamai daug nešvarumų. Jūros vanduo pasikeičia tik kas 25–30 metų ir kelia mirštančio vandens pavojų. „Tačiau ne jūra, o mes turime prisitaikyti“, - teigia Baltijos aplinkos forumo (BEF) direktorius Žymantas Morkvėnas, atkreipdamas dėmesį, kad Baltijos jūra kasmet - vis nešvaresnė.

BEF direktorius patikino, kad Baltijos jūros vanduo dėl savo uždarumo pasikeičia retai, tačiau vien to negalima laikyti problema.

„Tokia yra mūsų jūra ir mes turime prie to prisitaikyti. Užterštumas, kuris pasiekia Baltijos jūrą, yra labiausiai matomas ir jaučiamas, lyginant su tokiu pat užterštumu, tarkim, Šiaurės jūroje. Ten vanduo keičiasi žymiai greičiau. Šiose jūros zonose formuojasi labai specifinės ekosistemos“.

Prieš 4 metus atlikti tyrimai parodė, kad Baltijos jūra darėsi vis nešvaresnė. 

„Galima būtų teigti, kad mes susirūpinome Baltijos jūros švara ir ji tapo švaresnė. Tačiau taip atsitiko dėl ekonominės situacijos, o ne dėl visuomenės noro stengtis jūrą paversti švaresne. Žemės ūkio veikla neintensyvėjo, trąšos tapo brangesnės, todėl jų mažiau naudojama, to pasekmė – žemės ūkio „indėlis“ į utrofikaciją mažėjo“, – GRYNAS.lt kalbėjo BEF direktorius.

Cheminių medžiagų tarša

Pasak direktoriaus, nemažai problemų sukelia kitos rūšys ir pavojingos cheminės medžiagos.

„Tai yra mūsų laivybos transportuojamos kitos rūšys, kurios svetimos mūsų ekosistemai. Jos naujoje aplinkoje turi visai kitokias sąlygas daugintis ir daro labai didelį poveikį mūsų vietinei ekosistemai. Prie blogybių taip pat prisideda cheminės medžiagos, kurios nuteka į Baltijos jūrą. Dėl to jūroje vyrauja didelis toksiškumas. Jis ypatingai kaupiasi mitybinių bazių aukštesnėse grandyse. Šias problemas pirmiausia reikia spręsti žemėje, turi būti mažinama tarša. Tai daroma, tačiau klausimas, kiek tai efektyvu“, – apie padėtį pasakojo Ž. Morkvėnas.

Paklaustas, ką mano apie uosto gilinimo darbus, grunto „laidojimo sąvartynus“ direktorius teigė, kad šis procesas labai svarbus, tačiau turi būti vykdomas atsakingai.

„Susiduriame su problema tada, kai gruntas nėra tvarkingai transportuojamas ir jis, nešamas srovių, gali „nudreifuoti“ į vieną ar kitą pusę. Lietuvoje grunto laidojimo darbai ne visada vyksta sąžiningai. Pasitaiko atvejų, kuomet laivų šeimininkai, nenorėdami mokėti nustatytų mokesčių, plaukia ir „pameta“ dalį grunto. Tai griežčiau turėtų kontroliuoti tvarką prižiūrinčios institucijos. Tačiau galiu patikinti, kad kontrolė jūroje – sudėtingas procesas“, – teigė direktorius Ž. Morkvėnas

Žemės ūkis – „peilis“ jūrai

Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vyriausioji specialistė Viktorija Vaškevičienė patvirtino, kad žemės ūkis didžiąja dalimi prisideda prie Baltijos jūros problemų.

„Sutinku, kad Lietuvoje žemės ūkis prisideda prie neigiamo poveikio Baltijos jūros būklei. Apie 75 procentus azoto ir 95 procentus fosforo į Baltijos jūrą patenka su upių vandenimis ar tiesioginiais išmetimais.

HELCOM duomenimis, į Baltijos jūrą 2001–2006 metais pateko 641 tūkst. tonų bendrojo azoto ir 30 200 tonų bendrojo fosforo (per metus). Palyginti su 1995–2000 metais, azoto ir fosforo prietaka į Baltijos jūrą sumažėjusi atitinkamai 13,7 ir 15,3 procento. Beveik du trečdalius šio pokyčio galima paaiškinti sumažėjusiu upių nuotėkiu. Atsižvelgiant į šiuos duomenis, manome, kad padėtis gerėja“, – teigė V. Vaškevičienė.

Taršos kaita

Specialistė sutiko su BEF direktoriaus nuomone, kad prie mažesnių taršos skaičių galėjo prisidėti ir ekonominė padėtis, kuomet trąšos brango ir ūkininkai jų pirko mažiau, todėl ir kenksmingų medžiagų per upių vandenis į Baltijos jūrą nutekėjo mažiau. Tačiau tai tikrai nėra vienintelė Baltijos jūros būklės gerėjimo priežastis.

Ji pridūrė, kad ilgus dešimtmečius Baltijos valstybėse, intensyviai vystantis pramonei, aplinkosaugos efektyvumas buvo nepakankamas. Todėl to pasekmės jaučiamos ir šiandien.

„Pažvelgus į istoriją, tarkim, pradėjus vystytis pramonei Lietuvoje, aplinkosaugai nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys. Todėl ir dabar jaučiame to padarinius. Tyrimų duomenys rodo teigiamus pokyčius Baltijos jūroje, kuriuos galima sieti su vandens kokybės gerinimo priemonėmis. Tačiau Baltijos jūros ekosistema inertiška, todėl atsakui į minėtas priemones reikia ilgesnio laikotarpio“, – teigė V. Vaškevičienė.