Kauno architektūra: gamta ir kultūrinė atmintis

Filosofas Arvydas Šliogeris prieš kelis dešimtmečius yra rašęs apie skirtumą tarp kultūros, natūros ir gamtos. Kultūrą mąstytojas, remdamasis šimtmečių paveldu, apibrėžė kaip tai, kas sukurta žmonių. Be jų mąstymo, ši tikrovės rūšis būtų neįmanoma, todėl gyvenimas būtų daug mažiau prasmingas. Natūra – tokia realybė, kuri randasi žmogui koreguojant gamtinę aplinką pagal savo poreikius. Dažniausiai toks žmogaus įsikišimas yra diktuojamas kultūros taisyklių. Kitaip sakant, natūra – sukultūrinta gamta. O ši yra vis retesnė mūsų planetoje ir nusakoma kaip tokia aplinka, kurios žmogaus rankos ir protas neveikia. Apie tai, kad gamta plėtojasi pagal savąjį planą, visiškai kitokią logiką, nei kultūra, yra rašęs vokiečių gamtininkas Peteris Wohllebenas.

Kai prabylame apie šių laikų Vakarų civilizacijos, Europos, Lietuvos, mažesniųjų miestų ir Kauno aplinką, pastarąją rūpi priskirti kuriai nors iš A.Šliogerio aprašytų tikrovės rūšių. Daugelyje Vakarų Europos ir Amerikos šalių nei gamtai, nei natūrai miestuose vietos nėra. Galima tik prisiminti, kokį džiaugsmą išgyveno Amerikos lietuvių menininkai Jurgis Mačiūnas, Jonas Mekas ir dar grupė kitų "Fluxus" judėjimui priklausiusių žmonių, kai Niujorko Wooster gatvės 80-ojo namo kieme pasodino medį. Jiems šis augalas reiškė beveik tą patį, ką senųjų civilizacijų žmonėms – pasaulio medis, apie kurį koncentravosi visas kasdienis gyvenimas. Natūros šauksmas vidury kultūros ir betono džiunglių!

Lietuva ypatinga tuo, kad, jos miestuose vyraujant gamtai, kultūrinimas vyko tik sovietiniais metais. Tarpukariu gamtos tvarkymo ir vertimo bent jau natūros plotais būta ne tiek daug – ribotasi kelių gatvių ir jose esančių pastatų tvarkymu ir priežiūra. Sovietinis kultūrinimas ir gamtos bei natūros ribojimas buvo pagrįstas pačia blogiausia tos kultūros versija – pastatai pagal tą patį šabloninį projektą, kiekviename mieste, nepriklausomai nuo vietos sąlygų, taikyti tie patys gamtos kultūrinimo principai. Tokiu būdu siekta įveikti ne vien žmogaus ryšį su gamta, slypėjusį giliai kolektyvinėje sąmonėje, bet ir sukurti į civilizacinį mastą pretenduojančią tikrovę: nuo XX a. vidurio sovietinėse šalyse ir respublikose architektūros šablonas – tai ne senovės Graikija ar Roma su savo paveldu, o Maskvos projektavimo instituto "klasika", kuri buvo brukte brukama.

Kai modernizmo šedevrai nekalba gyvos istorijos, kai tie tarpukario gyvenimo pasakojimai lieka užmarštyje, joks pastatų įtraukimas į paveldo sąrašus, filmavimas iš aukštai ir rodymas televizijos eteryje nesukurs miesto gyvybės.

Tarpukario pradžioje, po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, Kaunas buvo toks miestas, kuris priminė kiek didesnį, nei įprasta, Lietuvos kaimą: medinė architektūra, aišku, yra vertingas paveldas, tačiau byloja ne kultūros, o labiau natūros, besivaržančios su gamta, naudai. Modernizmo šedevrai Kaune – tai trumpas blyksnis, kuris leidžia kalbėti apie anuometės valstybės sostinės architektų sėkmingas pastangas Kauną paversti miestu: atkovoti iš gamtos plotus, kurie užstatyti aukštą kultūros lygį bylojančiais pastatais ir juos suderinti su natūra – žalaisiais plotais, augalija, parkais, aikštelėmis. Visi šie natūros intarpai tuometėje laikinojoje sostinėje aiškiai tvirtino: modernizmo pastatų apsuptyje paliktos natūros zonos ir abiejų rūšių tikrovių darna sukuria europietiškos tapatybės miestą.

Apie tai, kad tuose pastatuose, kultūros artefaktuose, vyko realus gyvenimas, persikeliantis į pagal žmonių poreikius sutvarkytą natūrą, šiandien atsimena keli architektūros istorikai, rankų pirštais suskaičiuojami gidai ir dar kelios grupelės besidominčiųjų. Kai modernizmo šedevrai nekalba gyvos istorijos, kai tie tarpukario gyvenimo pasakojimai lieka užmarštyje, joks pastatų įtraukimas į paveldo sąrašus, filmavimas iš aukštai ir rodymas televizijos eteryje nesukurs miesto gyvybės. Atvirkščiai – pavers tą šimtmečio senumo gyvybę kabinetine tikrove. Dar blogiau – kaip viename iš tekstų yra rašęs apžvalgininkas Vaidas Jauniškis, televizoriaus ekrane matome ne tai, ką galime pamatyti kasdien eidami pro tuos šedevrus, medija dėl savo dirbtinumo ir vizualiųjų efektų sukuria tokį įspūdį, tarsi visa mūsų tikrovė ir Kauno paveldas priklauso jau ne žemiškajai, o kosminei plotmei. Pastangas prisiminti ir priminti miestui ir pasauliui Kauno pastatų istoriją labiau organizuotai rodo Vytauto Didžiojo universiteto "Academia cum laude" studentai, Žaliakalnyje plėtojantys projektą "Atminties ratas". Šie jauni žmonės kasdien atveria tai, ką esame pamiršę – architektūra be žmogaus yra ne kultūra, o kosminė dykuma.

Tai, kad šiandien Kaunas nėra kultūringos architektūros miestas, patvirtina faktas, kad nesama jokio aiškesnio plėtros plano: statoma chaotiškai, pagal verslo ir techninius poreikius, o ne siekiant sukurti darną tarp žmogaus kūrybos ir dar likusių negausių natūros plotų. Dabartinis miesto architektūrinis plėtojimas tvirtina labai aiškų ir turbūt retą Vakarų valstybėse dėsnį: kai nesama požiūrio į architektūrą kaip meną, o ne kaip pramonės rūšį, vietoje planingos kultūros ir sutvarkytos natūros, dygsta tokie objektai, kurių radimosi logika primena laukinės gamtos dėsnius. Miesto tvarkymas – tai ne plytelių keitimas ir gatvių lyginimas, o aiškus suvokimas, kad būtini gyvenime kultūrą patyrę architektai, kurie nesielgtų lyg čiabuviai, gavę laisvus plotus, kuriuos ne kultūrina ir net ne natūralizuoja. Pastarųjų metų plėtros objektai rodo požiūrį į pastatą kaip į medį laukiniame miške: kur beaugtų, vis tiek bus gerai.

Žinoma, Kaune esama išimčių, kurios byloja pirmiausia aukštą kultūrinę architektų kompetenciją. Tai – naujoji autobusų stotis ir Žalgirio arena. Vis dėlto kaip dėsninga, kad šie objektai, deja, nekaip nesusiję su istorine atmintimi. Kultūrą šie projektų autoriai kurti moka, tačiau kuris iš jų pažadins savąją ir miestiečių bei svečių memoriją, sujungiančią tarpukario tradiciją su šiomis dienomis. O juk tai – ne vien architektūros, bet ir daugelio miesto žmonių vientisos, nesuskilusios ir sovietines traumas išsigydžiusio žmogaus vertas veiksmas. Miestiečiams reikia nugalėti ne dėl pavienių medžių, o dėl teisės į individualiąją ir kolektyvinę atmintį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

BBD

BBD portretas
laba diena , pabučiuokit mąn į užpakalį...

Eduardas Vytautas

Eduardas Vytautas portretas
Tai ne tik atsainus požiūris į architekto profesiją, bet ir betodairiškas privatininkų norų ir galimybių tenkinimas...

valatkevičiui laikas pasakyti- lauk.

valatkevičiui laikas pasakyti- lauk. portretas
šitas prie visų valdžių, kaip pirties lapas prilipęs veikėjas neturi jokios vizijos. Be piniginės, žinoma.
VISI KOMENTARAI 3

Galerijos

  • Kas kaltas dėl „Akvasanitos“ darbuotojų mirties?
    Kas kaltas dėl „Akvasanitos“ darbuotojų mirties?

    Dienraštis rašė apie Kauno apylinkės teisme nagrinėjamą baudžiamąją bylą, kurioje teisiamas UAB „Akvasanita“ vadovas Svajūnas Jonika dėl dviejų darbuotojų susirgimo profesine liga, kuri nusinešė jaunų vyrų gyvybe...

    1
  • Tarpukario rūmai Parodos kalne: ką saugome ir ko nematome?
    Tarpukario rūmai Parodos kalne: ką saugome ir ko nematome?

    Rugsėjo 18 d. Pasaulio paveldo komiteto sesijoje buvo patvirtinta Kauno modernizmo architektūros paraiška „Modernusis Kaunas: optimizmo architektūra, 1919–1939“. ...

    2
  • Kiek dar bus ignoruojamos Kačerginės Nemuno žiedo problemos?
    Kiek dar bus ignoruojamos Kačerginės Nemuno žiedo problemos?

    2008 metais iš valstybės lėšų buvo pradėtas vykdyti Druskininkų sporto centro statybos projektas. ...

    8
  • G. Leckė: inovatyvios finansinės paslaugos – patogios, bet kelia ir iššūkių
    G. Leckė: inovatyvios finansinės paslaugos – patogios, bet kelia ir iššūkių

    Naudodamiesi finansinėmis paslaugomis, žmonės kartais sprendimus priima remdamiesi ne tik racionaliais faktoriais, bet ir spontaniškai, impulsyviai, pagal draugų ar šeimos narių patarimus. Tai normalu, tačiau svarbu žinoti, kada elgiamės ...

    11
  • Chronas ir Chroma V. Paukštelio tapyboje
    Chronas ir Chroma V. Paukštelio tapyboje

    Beveik kiekvieną dieną didesniuose ar mažesniuose Lietuvos miestuose atidaroma parodų. Jų būna įvairių: gerų ir visai nereikšmingų, svarbių tik patiems autoriams ar platesnio masto ir konteksto. Tarp šio ekspozicijų srauto nemenką da...

    3
  • Tikrų vertybių ilgesys
    Tikrų vertybių ilgesys

    Savo įspūdžiais iš parodos, spektaklio ar koncerto, savo nuomone apie interviu herojų ar rašinio temą pasidalijantys žmonės – vertinga auditorija. Menininkams jų atsiliepimai – tai nepadailinta, į profesionalų rėmus neįspr...

  • Matematika ugdo ir kūrybiškumą
    Matematika ugdo ir kūrybiškumą

    Šiemet jau 34 metus iš eilės paskutinį sausio šeštadienį į KTU atkeliaus 9–12 klasių moksleiviai iš visos Lietuvos pasitikrinti matematikos žinių – čia vyks respublikinis prof. Jono Matulionio jaunųjų ma...

    3
  • Kaip padidinti kultūros ir meno sričių įvairovę Kauno regione?
    Kaip padidinti kultūros ir meno sričių įvairovę Kauno regione?

    Lietuvoje veikiančios kultūros ir meno organizacijos yra labai skirtingos, įsikūrusios tiek trijuose didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje), tiek regioninėse savivaldybėse (likusi Lietuva). Jose galite domėtis tiek laivininkystės ist...

  • Laisvė atminti Laisvę
    Laisvė atminti Laisvę

    Mūsų atminties laisvė – šiuos žodžius, užrašytus ant transparanto, laikomo seno, ilgaplaukio vyro rankose, pirmiausiai pamato Kipro Mašanausko roko operos „1972“ žiūrovai. Scenoje vėlus vakaras, tačiau ne naktis...

    1
  • Kaunas – krikščioniškos kultūros sostinė
    Kaunas – krikščioniškos kultūros sostinė

    Šiemet turime daugybę progų didžiuotis ir džiaugtis Kauno miestu – Europos, o sykiu ir Vakarų kultūros sostine, kurioje žmones vienija noras kurti gražesnę dabartį ir ateitį. Hanzos dienos Kaune – vienas gražių tokio kūrybi&sca...

    6
Daugiau straipsnių