Man regis, iniciatyva kartą per mėnesį rinktis į prezidento Valdo Adamkaus biblioteką-muziejų pasikalbėti apie poeziją ir politiką radosi pačiu reikalingiausiu laiku, kai mūsų šalies politikoje vyksta tektoniniai lūžiai, apie kuriuos įspėjo šviesios atminties mąstytojas Leonidas Donskis. Į politinę avansceną žengia jėgos, kurių vienintelė artikuliuota vertybė yra siaurai suprantamas, uždaras nacionalizmas. Laikais, kai realioji politika jau senokai svarbesnė nei vertybės, politikai ėmėsi visuomenės akyse diskredituoti ir nureikšminti sąvokas "vertybės" ir "profesionalumas".

Politiniai lyderiai kalba apie tai, kad tarpusavyje tariasi dėl vertybių, tačiau konkrečiai jų neįvardija: taip bandoma visą aksiologinę vertybių gamą susiaurinti iki vienos – aklo tautiškumo puoselėjimo. Nacionalistinių visuomenės nuotaikų ir politinių jėgų veikimo schemos primena procesus, kurie dabar vyksta Rytų Europoje (tai jau nieko nestebina). Daug įdomiau yra tai, kad nacionalinių vertybių propagavimas verčia užduoti labai plačius ir neprarandančius prasmės klausimus apie istorijos prasmę.

Iš senelių ir vadovėlių žinoma, kad 1926 m. Lietuvoje į valdžią atėjo autoritarinis Antano Smetonos vadovaujamas režimas, kuriam žlugus, sekė ilga ir kankinanti okupacija. A.Smetonos tapimas prezidentu sekė po aštuonerių metų tuometės nepriklausomos Lietuvos laisvo ir demokratinio gyvenimo. Šiuo metu mūsų atkurtai demokratijai – truputį daugiau nei ketvirtis amžiaus. Ar istorinis vyksmas yra pagrįstas ciklišku įvykių pasikartojimu? Ar kolektyvinėje lietuvių ir jų kaimynų pasąmonėje tebeglūdi seni elgesio ir problemų sprendimo būdai? Ar istorija reiškia pažangą ir tobulėjimą? Regis, vienintelis faktorius, galintis sustabdyti tarpukario istorijos pasikartojimą, buvo ir tebėra ES egzistavimas bei jos diegiamos kitokios, ne siaurai nacionalistinės vertybės.

Tautiškumo aukštinimas daugelyje Europos visuomenių šiuo metu yra susijęs su ES nusilpimu. Pokario genialųjį politinį projektą dabar gina nedaugelis. Politikai, suvokiantys sociumo nuotaikas, prisitaiko ir persidažo kokia tik nori spalva – svarbiausia yra gauti politinę galią ir valdžią. Taigi, demaskavus "gilias" ateinančiųjų į parlamentą tautines vertybes, aiškėja, kad jiems būdingas paprastas įtakos geismas – tai jų tikroji ir vienintelė vertybė.

Profesionalumas, suprantamas kaip vadybinės kategorijos pažymėjimo turėjimas, su senąja, šekspyriškąja Europos politikos tradicija nesusijęs beveik niekaip. Valdo tie, kurie išmano biurokratinius procesus, o tie, kurie mąsto daugiau ir giliau, tik pataria naujiesiems vadybininkams. Apie žmogiškąsias dramas politikoje kalbėti nemadinga ir valdžios žmonėms atrodo pasenę: sprendžiami tik keli moralinės kilmės klausimai – kaip išlikti valdžioje; jei elgiesi nesąžiningai, kaip tai nuslėpti; jei pažeidi įstatymus, kaip išlikti nenubaustam. Taip suprantamas profesionalumas tiesiu keliu veda į prievartinį režimą, kuriame švelnių rankų politika, taikyta prezidento V.Adamkaus, neturi jokios galimybės likti gyva ir praktikuojama.

Keičiasi viskas: pirmiausia, retorika, paskui sprendimų priėmimas ir pagaliau atsakomybė už tuos sprendimus. Pastaruoju metu klausant politikų pasisakymų, susidaro įspūdis, jog retoriškai ir kalbėjimo intonacijomis artėjame prie fašistinių valstybių patirties. Užtenka vien intonacijų, galima net neklausyti žodžių.

O už žodžių slypi būsimi sprendimai, kuriems būdingas dučės Musolinio stilius. Atsidūręs politikoje asmuo iš esmės yra praradęs save kaip asmenybę, nebent jis ir būtų tas šaržuojant dučė. Asmeniniai pasirinkimai, pozicijų derinimas nūdien siejasi tik su siauru reikalu, kurio niekaip neveikia plačiau suprasta etika ir humanitarinis išsilavinimas.

Dar antikoje filosofas Platonas savo veikale "Valstybė" svarstė, kas turėtų valdyti valstybę, kokio sluoksnio žmonės būtų patys geriausi. Klausimas liko retorinis ir neatsakytas. Suprantant, kad valdžią gavęs žmogus turėtų būti įgijęs platų ir visapusišką išsilavinimą, galimas atsakymas į filosofinį klausimą būtų tas, kad valstybę galbūt turėtų valdyti humanitarai. Didžiųjų pokyčių metu Europoje būtent taip ir buvo. Pakanka prisiminti Vaclavą Havelą ar Vytautą Landsbergį. Tačiau ir šis, humanitarinio išprusimo ir gilesnio mąstymo ne vadybos lentelėmis, o sudėtingesnėmis intelektualinėmis schemomis poreikis Lietuvoje nuvertėjo ir išnyko. Tai atsitiko tuomet, kai prieš kelias kadencijas Seime valdžią gavo tariami menininkai, o iš tiesų – populiariosios kultūros atstovai, kurių nepalietė joks kokybiškesnis išsilavinimas ir gilesnė humanitarinė patirtis. Žodis "kultūra", kaip ir daugelis kitų svarbių ir reikšmingų sąvokų, buvo sutryptas net tuo mėgaujantis.

Žinoma, poeto Bernardo Brazdžionio laikai, kai eilėraščių stadionuose klausėsi minios, praėjo gal ir negrįžtamai. Kita vertus, pagrįsta klausti, ar tai tikrai buvo poezija, o ne tuo metu reikalinga publicistika? Regis, šiuo metu nederėtų kalbėti apie paprastą visuomenės švietimą(si), nes minia jau parodė savo valią. Mūsų dienų Lietuvos politikai stinga pasakojimų, kurie randasi pirmiausia literatūros sferoje. Vertingos socialinės kritikos, kuri būtų įvilkta į meninio pasakojimo audinį, tiesiog neturime. Stinga ir fantazijos, ir drąsos. Prisimenant Williamo Shakespreare'o dramose vaizduojamą politiką, pasakytina, kad šiandien mums apskritai trūksta pasitikėjimo vieno ir atskiro žmogaus galimybėmis, kurios tikrai neapsiriboja socialinių tinklų kvietimais eiti prie balsadėžių, paskui vėl ramiai lindint savo kiautuose.

Šie sakiniai nėra kvietimas kelti perversmą, tačiau revoliucingumo tokiai pozicijai tikrai netrūksta: neakcentuojant perdėto ir sovietinius laikus primenančio žmoniškumo kulto, įmanoma tikėti, kad keli draugai, kolegos, bendraminčiai, kaimynai gali padaryti permainų. Pastarąjį žodį ši valdžia, regis, taip pat rengiasi nuvertinti. Tuomet pasirinkimas bus žūtbūtinis: arba permaininga ir labai stabili pelkė, arba nuo poezijos, švelnių rankų politikos, humanitarinės kultūros nenutolęs atskirų žmonių grupių veikimas, kurį tiksliausia būtų vadinti darbu savame sode. Regis, artimu metu ši dilema taps viena svarbiausių ir turinčių fatališką poveikį.