Visų laikų socialinis fenomenas – vadinamieji alfonsai, kitaip tariant, vyrai, gyvenantys iš savo meilužių ar sugyventinių kišenės.

Jei manysime, kad politika yra makropasaulis, idealiai atspindintis paprastų žmonių kasdienius santykius, tai pats didžiausias alfonsas šių dienų politikoje, be jokios abejonės, turėtų būti Vladimiras Putinas. O pati Rusija – senyva, kiek susidėvėjusi, truputį prasigėrusi, bet pasiturinti moterėlė, kuri jau palaidojo daugybę savo sutuoktinių.

Ilgą laiką ši "dama" tekėdavo už Romanovų giminės atstovų. Laukinę, viduramžiuose užsimarinavusią juodąją našlę į aukštesnį lygį pakėlė Petras I, atvežęs į jos namus vakarietiškas inovacijas. Šios ją kuriam laikui pavertė Prancūzijai, Anglijai ir Ispanijai lygiaverte ponia. Kuri ankstyvoje jaunystėje, kaip ir visos mergaitės, svajojo apie gražiausios ir galingiausios pasaulio princesės titulą.

Bėda ta, jog Rusija daug gėrė. Įveikusi ne vieną stiklą degtinės, ji įkrėsdavo kitoms "moterėlėms" į kuprą. Dažniausiai rinkdavosi savo kaimynes, nes alkoholizmas nebuvo tiek paūmėjęs, jog ji skelbtų karą Jungtinei Karalystei arba Japonijai. Užtat ugninis vanduo įžiebė neregėtą jėgą, ir 1709 metais Rusija iškaršė kailį vikingų palikuonei Švedijai.

Niekas nedrįso varžytis su panele Rusija, nes buvo aišku, jog ji – Rytų Europos valdovė. Vis dėlto būti patraukliausia ir žaviausia kažkokioje Europos užribio skylėje jai nepatiko. Ji norėjo pasaulinio pripažinimo.

Vėliau, kaip dažniausiai nutinka Meksikos serialuose, susitarusi su Prūsija ir Austrija ji sužlugdė savo kaimynės Žečpospolitos santuoką, o istorijos mokslo fariziejai iki šiol bando atsakyti į klausimą: "Kodėl?"

Kuo toliau, tuo labiau Rusija gėrė ir, kankinama minčių, jog jos grožis beviltiškai vysta, griebėsi kraštutinumų. Iš pradžių 1917 metais ji nužudė savo paskutinį Romanovų giminės sutuoktinį, o vėliau, susidėjusi su naujuoju draugužiu, žadėjusiu šviesų socialistinį rytojų, bandė pasidaryti keletą plastinių operacijų, pvz., ketino įrodyti sau ir pasauliui, jog planinė ekonomika – pranašesnė už rinkos.

Tačiau nė viena tų operacijų nepavyko ir iš nepatrauklios panelės Rusija tapo kraupiai siaubingu sutvėrimu, savotišku vienos pagyvenusios italų aktorės ir grafo Drakulos mišiniu.

Maža to, gyvenant su šviesaus socialistinio rytojaus nešėjais (buvo ne vienas toks), jos intymus gyvenimas patirdavo vieną katastrofą po kitos.

Černobylio atominės elektrinės avarija ir Afganistano karas galutinai privedė Rusiją prie maniakinės depresijos bei neprognozuojamos psichozės, kol galų gale vieną dieną ji įsiutusi trenkė socialistinio draugo galvą į buto sieną ir pelėsių nualinta pastato dalis išgriuvo.

Atsivėrė milžiniška skylė ir pro ją Rusija pamatė, jog išsvajotas pasaulio princesės sostas seniai užimtas. O jame užtikrintai sėdi dar jauna moteris, turinti baltųjų kolonistų, vietinių indėnų bei juodaodžių vergų kraujo. Gimusi iš niekur ir įkūnijanti viską, ko Rusija nekenčia.
Vargšė Rusija paniro į giliausią klinikinę depresiją. Iš nevilties ji klajojo gatvėmis ir dovanojo savo kūną kam papuolė. Atvesti ją į doros kelią bandė Borisas Jelcinas. O kai šis iš jos gyvenimo pasitraukė, Rusija buvo nusiminusi ir pasiklydusi vertybėse. Valgydama saulėgrąžas daugiabučio kieme ji rėkdavo ant kaimynų vaikų ir aiškindavo: "O štai mano jaunystės laikais buvo geriau. Buvo tvarka, drausmė ir kieta ranka."

Besiklausydama šių kalbų ji bemaž patikėjo, jog būti baudžiauninku ir vergu – geriau nei gyventi demokratijoje ir laisvai valdyti savo gyvenimą. Ji ėmė nuoširdžiai manyti, jog plakimas botagu yra dvasiškai naudingesnis nei roko muzikos klausymasis. Ypač jeigu esi linkusi į sadomazochizmą.

Ir vieną dieną kaimynystėje pasirodė jaunuolis vardu Vladimiras. Senosios Rusijos širdelėje bei alkoholio iškamuotuose inkstuose krustelėjo virpulys. Gal tai meilė?
Jaunuolis Vladimiras buvo iškalbus ir draugiškas. Savo saldžiu balsu jis kalbėdavo kažką apie Rusijos galimybes išstumti Ameriką iš pasaulio princesės sosto, kažką apie tradicines vertybes, kažką apie tai, jog seniau buvo geriau. Jis suokdavo tai, ką panelė Rusija norėdavo girdėti. Tai ją veikė lyg smauglio hipnozė. Ji vėl pasijuto graži ir geidžiama, nors tokia anaiptol nebuvo. Palengva jos budrumas užmigo ir ji paskendo tirštame raudoname rūke.

Vladimiras dažnai plakdavo panelę Rusiją botagu. Botagas kirto per Čečėniją, per Gruziją, per Ukrainą, ją lig šiol tebečaižo ir ši lig šiol tebespjaudo kraujais.
Bet Rusija nežinojo, kad jaunasis Vladimiras yra alfonsas. Kartais ji savęs paklausdavo: "Kaip šitoks vyras, turintis juodą karatė diržą, gali mylėti tokią kaip aš?"

Ji nepastebėjo, jog pamažu iš jos buto dingo baldai, servizas, televizorius, dujinė viryklė, šaldytuvas. Viską jaunuolis Vladimiras išnešė ir paslėpė nežinia kur. Jis jai nuolatos suokė apie paslaptinguosius masonus, kurie nori iš jos pavogti Petro I laikų brangius stalo įrankius bei indus, ir senoji Rusija puolė į paranoją.

"Nebijok, aš tai apsaugosiu", – sakydavo Vladimiras. Jis netgi surado vieną prasikaltusį masoną vardu Michailas Chodorkovskis. Šis dievagojosi esąs nekaltas, bet senoji Rusija taip užvožė Michailui, jog jis daugybę metų pragulėjo ištiktas komos. O pabudęs kažkodėl pareiškė norą tapti jos vyru.

Rusija vis dar nepastebi, kaip iš jos kūno naftos ir dujų pavidalu dingsta paskutinė gyvastis. Ir baisiausia, kad atitrūkusi nuo realybės tarsi apkerėta ji jau kurį laiką klykia: "Amerika, jau greitai pasaulio princesės sostas bus mano! Aš vis dar sugebu išversti vyrus iš koto. Paklausk Vladimiro."