Gyvenimas roko muzikos mylėtojams į šventinio svaigulio taurę įpylė šlakelį liūdesio. Gruodžio 28-ąją mirė legendinis "Motorhead" lyderis Ianas Fraseris Kilmisteris, pasauliui žinomas tiesiog kaip Lemmy‘s. Jo prikimęs balsas, agresyvus bosinio ritmo "kalimas" ir išdidus vikingo, besijuokiančio iš mirties, stotas scenoje dar ilgai išliks atmintyje.

Lemmy‘s ne vienintelis trijulės "Motorhead" narys, iškeliavęs į aną pasaulį 2015 metais. Dar lapkritį pasimirė jo geras bičiulis ir kolega, vienas labiausiai neįvertintas visų laikų būgnininkas Philas Tayloras. Abu džentelmenai buvo tikros ikonos saviesiems gerbėjams – jie suformavo agresyvų vitališką, visa naikinantį stilių, kuris atsiskleidžia geriausiame grupės darbe "Ace of Spades" (1980).

"Motorhead" kelias yra viso rock n rollo gyvenimo stiliaus įsikūnijimo istorija, kuri primena apie politinę ir filosofinę šios muzikos galią. Kalbame ne vien apie alkoholį, amfetaminą, tabaką, greitas mašinas ir gražias merginas. Kalbame apie tą jėgą, kurią pažadina ši muzika. Apie tai, jog net visiškam nevykėliui, nemokančiam groti likimo jam duotu instrumentu asmeniui rokas padeda rasti jėgų ir įgauti pasitikėjimo. Apie tai, kaip rokas suteikia valios nusispjauti į standartines specialistų nuomones ir lėkti pasitikti lemties. Tokia yra ir Lemmy‘io biografija.

Dar jaunystėje tapęs Jimio Hendrixo techninės komandos dalimi, bandė groti gitara, bet jam nesisekė. Vėliau, kaip pats tikino, iš kažko pavogė bosinę gitarą ir nusprendė, jog tai ir yra būtent tas instrumentas, kuriuo jam lemta groti. Vėliau prisijungė prie progresyviojo roko grupės "Hawkwind". Svarbiausias jų darbas – gyvo garso albumas "Space Ritual" (1973).

XX a. aštunto dešimtmečio viduryje išmestas iš šios grupės, Lemmy subūrė "Motorhead". Kartu su Ph.Tayloru ir gitaristu Edwardu Allanu Clarke‘u jis suformavo energingą bei agresyvų stilių ir pramynė kelią būsimiems roko gigantams, pvz., "Guns n Roses". Patys "Motorhead" atspindi tipišką rokerių istoriją, kai nieko nemokantys, profesionalų statuso neturintys absoliutūs nevykėliai nepasidavė labiau "išprususių" kolegų spaudimui ir pasiekė savo.

Šiuo atžvilgiu "Motorhead" stovi šalia "The Beatles", "The Doors" ir daugelio kitų grupių bei atlikėjų. O pagrindinė politinė roko muzikos žinia, kurią jaučia kiekvienas klausytojas, – ne protestai prieš abstraktų karą, ne muzikantų pažiūros, kurios dažnai skleidžia kairuolišką žinią, ne dar abstraktesnis buvimas "šios kartos balsu", o ne pasidavimas aplinkai bei jos išankstiniams nusistatymams, tikėjimas tuo, ką darai, ir vitališkas lėkimas per gyvenimą yra būtent tas idealas, kurio nekenčia labai daug žmonių ir kuris lyg gaivus oro gurkšnis suteikia viltį įkalintiesiems standartuose.

Būtent šią žinutę išgirdo dalis buvusiųjų anapus Berlyno sienos ir tai juos išlaisvino. Ar dar reikia stebėtis, jog su "The Rolling Stones", šiems pirmą kartą koncertuojant Čekijoje, šviesaus atminimo Vaclavas Havelas elgėsi tarsi su kokiais vizituojančiais kitos valstybės monarchais? Šis Čekijos disidentas buvo didelis "The Velvet Underground" bei Franko Zappos gerbėjas. Na, F. Zappą, kaip ir "Pink Floyd", mėgsta kiekvienas snobas, bet štai aistra "The Velvet Underground" ar jos vokalisto Lou Reedo soliniams darbams, jau šį tą liudija apie klausytoją.

Ką galima pasakyti apie dabartinį Estijos prezidentą, kurio jaunystės mėgstamiausiųjų sąraše ir tie patys "The Velvet Underground", ir "The Who", ir "Roxy Music", ir Davidas Bowie, ir "New York Dolls"? Pavydu, nes pasisekė estams dėl prezidento.

Deja, jau antrą dešimtmetį roko muzika miega. Ją užgožė hiphopas bei elektroninė šokių muzika, kurie iš esmės nėra tokie jau blogi, tiesiog jie absoliučiai komercizuoti ir praradę savuosius idealus, giminingus rokui. O šio veteranai dabar retai sukuria ką nors naujo ir įsimintino. Naujų atlikėjų nematyti ir vargu ar jų bus, nes dabartiniams jaunuoliams vienintelis saviraiškos būdas yra "Facebook". O kur dar toks košmaras, kaip Justinas Bieberis?

Roko skleidžiama žinia daug kam kelia baimę, nes ši muzika yra be galo galingas ginklas, griaunantis despotiškų valstybių santvarkas, išlaisvinantis daugelį savimi abejojančių individų, atveriantis įstabius klodus bei galimybes žmonijai.

Tą suprato net naujasis popiežius Pranciškus, kuris prieš adventą išleido savo pirmąjį krikščioniškos popmuzikos albumą. Žurnalas "The Rolling Stone" šiam pontifiko debiutui skyrė tris žvaigždutes iš penkių. Ganėtinai neblogai, kaip debiutuojančiam atlikėjui, žinant, kokius klaikius pirmuosius darbus išleido kad ir D.Bowie, Eltonas Johnas ar "Nirvana".

Galima daryti prielaidą, jog Katalikų bažnyčios galvos muzikinė karjera – dar priešakyje, o viskas priklauso nuo idėjų, todėl gerbiamam dvasiškajam tėvui belieka palinkėti sėkmės.

Tad visi demokratiją norintys ginti piliečiai privalo būti suinteresuoti kuo didesniu roko muzikos populiarinimu. Ne vien privatūs investuotojai, o ir valstybinės institucijos, NATO, CŽV ir kitos panašios struktūros turėtų prisidėti rengiant "The Rolling Stones", AC/DC, U2 ir kitų grandų koncertus Senajame žemyne ir ypač rytinėje jo dalyje.

Būtent tai padėtų atsispirti proputiniškų populistų kerams, suduoti smūgį Rusijos brukamai posovietinei subkultūrai.

Pabaigoje – pora smagių faktų. Popiežiaus albumas "Wake Up" yra priskiriamas progresyviojo roko žanrui, taigi Katalikų bažnyčia dabar stovi vienoje eilėje su "Pink Floyd", "Rush", "Yes" ir "Genesis".

Kita pikantiška detalė – saldžias meilės balades dainuojantis merginų numylėtinis Enrique Iglesias, pats to nenorėdamas, tapo šiuolaikiniu Bobu Dylanu ir Johnu Lennonu viename asmenyje.

Dainininkui Šri Lankoje pristatinėjant savo pasaulinio turo programą "Love and Sex", vietinės gerbėjos prarado sveiką protą, jos nusiplėšė apatinius rūbus bei mėtė juos savo dievukui į sceną, o pačios atkakliausios netgi brovėsi, kad galėtų pabučiuoti Enrique.

Tai didžiai papiktino šios valstybės vadovą, kuris pasiūlė koncerto organizatoriams pritaikyti senovinę nacionalinę mirties bausmę – užplakti juos nuodingųjų rajų uodegomis.

Galima sakyti, jog saldžiabalsis atlikėjas dabar tapo bent jau Šri Lankos moterų teisių simboliu ir papildė pasaulinių protestuotojų prieš "istablišmentą" ir "meinstrymą" gretas.