Daugumai rašeivų jis pasirodė blogas arba vienareikšmiškai silpnas. Kitaip tariant, neveislinis Jimmy Carterio ir Billo Clintono mišrūnas, iš kurio visi tiek daug tikėjosi, bet nieko negavo.

JAV vidaus politikoje buvo tikimasi, kad B.Obama, atėjęs į postą, mostelės burtų lazdele ir iš dangaus ims lyti riestainiais bei medumi, o iš po žemių išsiverš pieno geizeriai. Tada visi gyvensime ilgai ir laimingai, būsime lygūs, o valstybės reikalus spręsime referendumais. To, deja, nenutiko arba nutiko visai kitokia forma, nei daugelis tikėjosi.

Užsienio politikoje Barackas taip pat visus nuvylė. Ir JAV sąjungininkus, nes nepademonstravo Ronaldo Reagano ir Margaret Thatcher prilygstančio nuožmumo Kremliaus agresijos, pabėgėlių krizės ir Artimųjų Rytų konfliktų akivaizdoje. Priešus nuvylė, nes neleido skleisti taikos, kaip ją suvokia Kremlius. Dar sąmokslo teoretikų duomenimis, B.Obama asmeniškai sukūrė ISIS bei suorganizavo Arabų pavasarį ir Maidaną.

Blogas tas B.Obama, ne kitaip. Vis dėlto, kokią vietą istorijos muziejuje užims B.Obama, tegali atsakyti laikas, nes kol kas į šios asmenybės gyvenimą tegalima žvelgti kaip į kino filmą arba Williamo Shakespeare‘o parašytą dramą. Apie ką mums pasakoja ši politinė epopėja?

Pjesę "Barackas Havajietis" sudaro dvi dalys, kurių vieną galima priskirti JAV vidaus, o kitą – užsienio politikai. Pirmiausia B.Obamos istorija yra pasakojimas apie žmogaus galimybes pralaužti socialines stigmas bei demonus, perduodamus iš kartos į kartą. Sovietinio lagerio gyventojai ir afroamerikiečiai turi vieną bendrą savybę – vergo mentalitetą, kuris pas mus įvardijamas terminu "homo sovieticus".

Mergaitė, užaugusi su despotu tėvu, ir vaikams abejinga motina neretai ieško panašaus partnerio, kuris ją skaudins. Dar ji gali mėginti simpatizuoti nepasiekiamiems asmenims, o tai taip pat sukurs nuolatinio nusivylimo klimatą. Tokiu būdu ji susikurs psichologinį diskomfortą, mat jos sąmonėje gyvenimas, kai esi visą laiką engiamas arba egzistuoji nuolatinio nusivylimo sąlygomis, siejasi su pilnatve. Dalis proto tokiam žmogui aiškina, kad tokie santykiai nenormalūs, tačiau nuolatinis skausmas ir nusivylimas jos pasąmonėje sukuria pilnatvės būseną, o suradusi "geresnį" nei jos tėvas partnerį ji vis tiek jausis labai nelaiminga.

Blogiausia, kad šis modelis dažnai keliauja iš kartos į kartą, ir vaikai daro tas pačias klaidas, kurias darė jų tėvai. Tai rimtos psichologinės bėdos, kurioms likviduoti būtina ilgalaikė psichoterapija. Tas pats yra ir platesnėje erdvėje. Tautos arba rasės, kurios kelis šimtus metų gyveno pavergtos, išsilaisvinusios susiduria su lygiai tokiomis pat problemomis. Jų protas ieško tironijos pakaitalų. Mūsų regione tai pasireiškia pilietiškumo stoka, nepotizmu, korupcija, abejingu požiūriu į savo ir kitų žmonių gyvenimą, darbą bei nuosavybę ir gelbėtojų per kiekvienus rinkimus paieškomis.

JAV tai pasireiškia skurdo, nusikalstamumo ir kitų socialinių problemų juodaodžių bendruomenėse klestėjimu jau daugybę dešimtmečių. Už visas šias bėdas dalis juodaodžių bendruomenės kaltina baltuosius, jų tariamą rasizmą. Kaip ir sovietinio lagerio gyventojai, jie laukia pasirodant Mesijaus, kuris jiems viską atneštų ant lėkštutės. Abi šios grupės nesupranta, kad visko savo gyvenime turi siekti pats, nes tik taip galima atsikratyti vergo kompleksų. Tiek vienai, tiek kitai bendruomenei trūksta asmeninės iniciatyvos ir noro sukurti padoresnes sąlygas jeigu ne sau, tai bent jau savo palikuonims.

B.Obama yra tarsi pirma po vergovės pagijusi kregždė. Tai gyvas pavyzdys, įrodantis, jog JAV egzistuojanti sistema, vertybės ir gyvenimo būdo modelis veikia, o tam reikia nei daug, nei mažai – paties žmogaus iniciatyvos. Svarbu ir tai, jog atsiribodamas nuo rasinės neapykantos ir praeities skaudulių, išlaisvindamas savo inteligenciją, sekdamas jaunystės idealais B.Obama dar kartą tarsi patvirtino, jog geras politikas atstovauja ne tik savo rasei ar etninei grupei, o visiems šalies žmonėms.

Antroji šio kūrinio dalis susijusi su užsienio politika. Taip, B.Obama nebuvo visiškai toks, ko iš jo buvo tikimasi. Nesiginčijame, šioje srityje, vedamas ideologinio naivumo, jis padarė klaidų. Viena jų – tariamas santykių su Kremliumi atšildymas, kurio idilijoje buvo ne tik mąstoma apie JAV pajėgų iš Europos išvedimą, bet ir buvo sužlugdytas George‘o W.Busho Jaunesniojo administracijos pažadėtas priešraketinės gynybos skydo Rytų Europoje projektas.

Taip JAV netesėjo savo žodžio sąjungininkams, o tapo tarsi miegančiu tingiu milžinu, ant kurio gali šlapintis eibes krečiantys nykštukai. Pats Kremlius tada gyrė B.Obamą už "išmintį" ir "teisingus sprendimus". Maskvos ideologiniai ruporai dabar tikriausiai nebenori prisiminti, kaip kadaise su itin ryškia aistra bučiavo B.Obamos pasturgalį. Ir netgi tada, kai 44-asis JAV prezidentas pamatė, kokią sušalusią gyvatę bandė priglausti užantyje, B.Obama nesiėmė ryžtingesnių veiksmų, galinčių parodyti VVP ar Sirijos diktatoriui jų tikrąją vietą.

Vis dėlto net ir čia galima įžvelgti tam tikrą pozityvumą. Būdamas demokratas ir pacifistas, net ir tada, kai Kremlius siautėjo Ukrainoje bei Sirijoje, finansavo populistines Europos partijas ir bandė paveikti naujo JAV prezidento rinkimus vieno kandidato naudai, net ir tada B.Obama nepasidavė provokacijoms ir išdidžiai liko ištikimas savo požiūriui ir vertybėms, kuriomis patikėję jį Amerikos žmonės išrinko net du kartus.