Aiškinate, kad vertinate naujoves, mokslo išradimus, jaunatvišką maksimalizmą, bet nespjaunate ir į religiją (pvz., katalikybę). Tokiu būdu taikotės ir į jaunuomenę, ir į senamadiškus, bet nuosaikius išsilavinusius rinkėjus.

Ir štai vieną dieną žiniasklaidoje pasirodo žinutė apie jus: "Slapti šaltiniai atskleidžia pikantiškus žinomo politiko pomėgius." Ten rašoma apie tikras ar tariamas jūsų keliones į Tailandą, apie tai, kad vartojote narkotikus, stebėjote hermafroditų šou, o galų gale netgi pasilepinote nežinomos lyties naktinių plaštakių glamonėmis.

Žurnalistai surado vieną jų, o ši sutiko pasidalyti įspūdžiais: "Šis ponas buvo labai dosnus, tačiau pasižymėjo keistais norais (visai kaip A.Hitleris). Jis prašė nusišlapinti jam ant veido, be to, reikalavo, kad kita prostitutė visa tai stebėtų." Nesunku nuspėti, jog tai – jūsų politinės karjeros pabaigos pradžia, tačiau blogiausia dar tik laukia.

Mat ta pati žiniasklaida visą šią istoriją greit pavers į didelį gaisrą, kuris ne tik sunaikins jūsų karjerą, bet ir kitas gyvenimo sferas pavers nesibaigiančiu košmaru. Prasidės nenutrūkstančios diskusijos spaudoje, internete ir televizijoje apie šį tikrą ar tariamą jūsų gyvenimo nutikimą. Šia tema pareikš savo nuomonę visi – publicistai, politologai, rinkėjai, partijos kolegos, verslininkai, oponentai, įžymybės, giminaičiai ir vaikystės draugai.

Politologai ir publicistai svarstys – amoralus šis jūsų poelgis ar ne. Vieni aiškins, kad jums reikia trauktis, kiti – jog nieko čia blogo nėra, juk gyvename XXI a. Bendražygiai ir galimi koalicijos partneriai nuleidę galvas per televiziją kartos vieną frazę: "Baisu, mums – didžiulis šokas." Oponentai ir jų rinkėjai, priklausomai nuo radikalumo, taip pat siūlys jums baigti politinę karjerą arba prieš kameras tiesiog rėks. Televizijoje ir internete apsiputodami, rūkstant iš ausų žaliems sieros garams, jie reikalaus jus viešai kastruoti ir sušaudyti, tuo pat metu įkąs ES, NATO ir JAV bei šnypš, jog SSRS laikais buvo geriau.

Net ir išsekus šios temos komerciniam potencialui ir nuslūgus visuomenės susidomėjimui, žiniasklaida sieks iš to išspausti viską, ką galima. Viename TV kanale pasireikš vaikystės draugai ir giminaičiai, kurie taip pat nugriebs savo šlovės putą. Per bulvarines ar gyvenimo būdo laidas jie pasakos, koks jūs buvote normalus ir geras, niekas neįtarė jus "tokiu" esant. Kitame kanale psichologai dėstys Sigmundo Freudo teorijas, bandydami paaiškinti liaudžiai, ką gali reikšti jūsų pageidavimas šlapintis ant veido. Jie teigs, jog jums – Edipo kompleksas ir viskas, ko jūs trokštate, – pasiduoti kitiems, todėl sueities metu visada renkatės pasyvų vaidmenį. Prašymas, kad visą jūsų išdykavimą stebėtų kita prostitutė, veikiausiai signalizuoja apie anksti patirtą lytinio pobūdžio traumą, turbūt jūs vaikystėje pamatėte vyresniąją seserį nuogą arba užklupote tėvus pačiame šėlsmo įkarštyje.

Jeigu visa ši istorija nutiko jums, sveikiname – ką tik tapote "supuvusios silkės" metodo auka. Bent jau taip šį potencialių priešų eliminavimo būdą vadina Kremliaus propagandos guru. Jo tikslas – genialiai paprastas. Reikia taip išūžti neutraliajai visuomenės daliai smegenis, kad jie apsivemtų vien išgirdę jūsų pavardę. Tokiu būdu, nepriklausomai nuo to, ar padarėte tą nuodėmę, visi keliai į valdžią jums bus užkirsti.

Nuodėmės tinka įvairios – vagystės, korupcija, iškrypimai, žmogžudystė dėl niekingos priežasties (pvz., pavydo) ir t. t. Visai nesvarbu, padarėte tai ar ne, mat šio metodo tikslas – ne tiesa, o manipuliavimas minios sąmone ir refleksais, kurie daugelyje žmonių yra tokie primityvūs, jog, net ir įrodžius teisme savo nekaltumą, ilgą laiką jūsų pavardė ir veidas rinkėjų akyse kels šleikštulį.

Kremlius šį metodą naudoja ne tik potencialių, sparčiai kylančių vidaus ar užsienio priešų reputacijai dergti. Dažnai "silkės smarve" sutepami ir svarbūs priešiškų valstybių lyderiai arba istoriškai nusipelnę asmenys, taip siekiant sužlugdyti visuomenės pasitikėjimą savo išrinktais politikais ir pagilinti nusivylimą dabartine santvarka bei jos atstovų sprendimais.

Štai visai neseniai "supuvusios silkės" metodo auka tapo Šaltojo karo didvyris iš Lenkijos Lechas Walęsa, vietinei žiniasklaidai eskaluojant diskusijas: "Ar "Solidarumo" lyderis galėjo būti komunistinių slaptųjų tarnybų agentas, pravarde "Bolekas"?" Tokiu būdu tarsi diskredituojami visi šio žmogaus nuopelnai demokratijai, Lenkijos nepriklausomybei ir SSRS sunaikinimui, o tai naudinga tiek dabartinei Lenkijos valdžiai, tiek Kremliui.

Kaip išvengti "silkės smarvės"? Žiniasklaida turi suvokti savo atsakomybę ir nepainioti žodžio laisvės su godumu bei nekompetencija. Pačiai visuomenei svarbu suvokti, kad būtent ji yra ne tik vienas priešo taikinių, bet ir įrankis savo pačios susinaikinimui pasiekti.

Politikai turėtų būti kuo labiau atviri, o kiekviena dviprasmiška jų gyvenimo situacija, kurią galima išversti kaip nuodėmę (pvz., įtartini ryšiai su verslu, kuriuos galima pateikti kaip korupciją), privalo būti deklaruoti viešai. Tai, žinoma, atsijos dalį rinkėjų, tačiau tie, kurie liks ištikimi, tikrai įvertins jūsų atvirumą ir sąžiningumą.

Kalbant apie istorinių asmenybių "nuodėmes", būtina suvokti, kad visai nesvarbu – buvo ar nebuvo kažkuris jų "bolekas", svarbiausia – rezultatas, t. y. jų indėlis valstybės gerovei. Jeigu indėlis teigiamas, vadinasi, ir nuodėmės atleistinos.

Kalbant apie mūsų šalį, vien Kremlių palaikančių dvasios baudžiauninkų dirginimas atperka bet kokias vietinių "bolekų" jaunystės klaidas. Tiesa, tai negalioja tiems, kurie dabar sąmoningai bendradarbiauja su Rusijos tarnybomis ir, prisidengdami kova už paprastą žmogų, dvasingumą ar tradicines vertybes, kenkia demokratijai.