Buvau girdėjusi ne vieną priekaištą Bendrojo pagalbos centro adresu, tačiau teko pačiai įsitikinti, kad šio centro darbuotojams ne tik trūksta profesinių žinių, bet ir elementarios nuovokos.

Skambutis bet kuriam kaimo žmogui būtų buvęs kur kas naudingesnis, nei specialiai apmokytam milijonus kainavusio BPC operatoriui.

O tai, kad skambinančiojo vieta iki šiol yra nenustatoma, įsitikinau net skambindama iš mobiliojo ryšio telefono, kuriame buvo įdėta SIM kortelė.

Įvykiai Dembavoje niekada nieko nepakeis, o ir dar papildomai skirti milijonai iš biudžeto neprašviesins sąmonės šio centro darbuotojų galvose.

Nors nebuvau arši skaitytoja naujienų apie kraupią 17-metės merginos žmogžudystę Dembavos kaime, bet praėjusio sekmadienio vakarą supratau, koks beviltiškas gali būti pokalbis su šio centro operatore.

Sekmadienio vakarą teko važiuoti senuoju Žemaičių plentu iš Rietavo į Klaipėdą. Vos už poros kilometrų nuo miesto ženklo, kairėje kelio pusėje, tolumoje išvydau ugnies pašvaistę.
Vaizdas tikrai priminė gaisrą. Nesu dažnas svečias šiame rajone, todėl širdyje kirbėjo ir kita mintis – gal tai tik gerai apšviesta, atokiai įsikūrusi kokia nors  įmonė?

Pamėginau paskambinti Klaipėdos apskrities Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos budinčiai pamainai. Tačiau ugniagesiai patikino, kad nežino, kas dedasi šalia Rietavo, nes šis rajonas priklauso Telšių apskrities ugniagesiams.

Operacijų vadovas tarstelėjo, kad aš paskambinčiau 112 ir savo įtarimais pasidalyčiau su Bendruoju pagalbos centru – esą jie bent jau išsiaiškins, ar nutiko kokia nelaimė.
Paskambinau, prisistačiau ir pasiteiravau, ar nebuvo pranešimų apie gaisrą šalia Rietavo. Operatorė pažadėjo perskambinti. Per tą laiką apsukau automobilį ir pamėginau žvyrkeliu pasiekti ugnies pašvaistę.

Tačiau kelias leidosi į daubą, išvydau pažliugusį molį ir apsemtą kelio ruožą. Teko apsisukti.
Bendrakeleivė, išlipusi iš mašinos, padėjo man manevruoti siaurame žvyrkelyje. Tačiau vėliau tvirtai įsitikinusi pareiškė, kad jaučia degėsių tvaiką.

Suskambus telefonui, BPC operatorė ėmė tikslintis, kurioje vietoje aš esu, ką matau ir reikalavo, kad prisistatyčiau. Iškamantinėjusi mane pareiškė, kad jokio pranešimo apie gaisrą centras nėra gavęs.

Sujungus su pamainos vyresniąja, dar kartą kantriai aiškinau, kad esu senajame Žemaičių plente, čia pat už Rietavo, važiuojant Klaipėdos link.

Tačiau mane pribloškė jau trečias pokalbis, vykęs su Bendruoju pagalbos centru, kai, spjovusi į gaisro paieškas, pasukau uostamiesčio link.

Vėliau man paskambinusi operatorė pareiškė, kad šalia Klaipėdos jokio gaisro nėra, nors kelis kartus pabrėžiau, kad esu už 2 kilometrų nuo Rietavo. Tada moteris tikino, kad važiuojant autostrada veikiausiai mano dėmesį patraukė naftos gręžiniai, kuriuose naktį plieskia deglas.

Tą akimirką aš jau įsiutau, nes operatorei net neminėjau apie autostradą. Kalbėjau labai trumpai, ir aiškiais sakiniais viską nurodžiau. Kaip kitaip tiksliau galima nurodyti, kur esi? Tačiau mane šokiravo, kad operatorė žino tik vieną į Klaipėdą besidriekiantį kelią – autostradą.

Man pasirodė, kad šio centro darbuotojos neturi jokios nuovokos, nėra niekada mačiusios žemėlapio arba juo net nemoka naudotis.

Jei mano skambutis buvo peradresuotas ne Klaipėdos, o Vilniaus operatorei, suprantu, kad jai gali būti nežinoma, koks kelias vadinamas senuoju žemaičių plentu, bet kaip galima supainioti du miestus ir net nesuvokti, ką sako skambinantysis? Juk nesunku bekalbant atsiversti žemėlapį ir pažiūrėti, ar yra daugiau kelių, vedančių iš Rietavo į uostamiestį.

Bendravimas su BPC truko lygiai tiek, per kiek buvo galima pasiekti Vėžaičius.

Man tikrai gėda už savo šalį ir už tokį pagalbos centrą.