250 tūkst. eurų. Tiek mokesčių mokėtojų pinigų iš valstybės biudžeto gavo kino kūrėjai už filmą apie XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios įvykius šalies laikinojoje sostinėje. Kalbant apie šį metą, Europoje tai buvo išties įdomus laikotarpis, kuris iki šiol yra užgožtas Antrojo pasaulinio karo ir vis dar deramai neįvertintas.

XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaiga – 8-ojo pradžia buvo neramumų, riaušių, Šaltojo karo, kvaišalų, maišto, roko muzikos, avangardinio meno, išskirtinių asmenybių ir kūrybiškumo laikas. Jis kūrė dabartinį mūsų pasaulį: šiuolaikinės socialinės ir politinės tendencijos, muzika, kinas, mada, netgi informacinių technologijų plėtra, viskas patyrė tuometės vadinamosios kontrkultūros įtaką. Kuri praslydo net už geležinės uždangos.

1968-aisiais nuvilnijo Prahos pavasaris. Ir nors jaunimo kontrkultūros siautėjime Vakaruose nemažą vaidmenį sužaidė komunistinės idėjos su Frankfurto mokykla priešakyje (tai pasireiškė 1968-ųjų gegužės neramumais Paryžiuje), roko muzikos, LSD ir naujų minčių kokteilis įvairių žmonių širdyse įžiebė norą priešintis bolševizmui.

Natūralu, ir mums labai norisi parodyti, jog ir čia tada kažkas vyko, t.y. kažkas, ką galima susieti su "The Beatles" klausymusi, ilgais plaukais, džinsais ir Jacko Kerouaco "Kelyje".

Taigi prireikė dar vieno pseudopatriotinio filmo, už kurį valstybė nepagailėjo net ketvirčio milijono eurų. Beje, už panašią sumą galima sukurti netgi labai gerą juostą, svarbiausia – turėti originalių idėjų.

Štai 1967 m. Holivude buvo pastatytas filmas "Absolventas" ("The Graduate"). Biudžetas – 3 mln. dolerių. Atrodo daug, bet Holivudo mastais tai tėra centai, už kuriuos dažniausiai sukuriami buki veiksmo filmai su Stevenu Seagalu.

Vis dėlto "Absolventas" buvo nominuotas 7 "Oskarais" ir iki šiol yra pripažintas klasika. Filme, kuris, galima sakyti, buvo nufilmuotas "dviejuose kambariuose", skambėjo tuomečių muzikos žvaigždžių Simono ir Garfunkelio žymiausios dainos.

Kalbant apie naujai kuriamą juostą, pirminė informacija nieko gera nežada. Siužetas – banalus, kaip pasaka apie Pelenę. Mergaitė iš kaimo atvyksta į didelį miestą kaip tik tada, kai "prasideda masiniai neramumai".

Lyg tyčia, čia pat pasirodo ir piktas KGB agentas, kuris pagrindinę veikėją palaiko maištininke ir priverčia tapti "žiurke", tada ji atsiduria teatre, kur gauna vaidmenį spektaklyje. Ten, suprantama, susiranda daug draugų, paveikta lytinių hormonų, įsimyli ir jai tenka rinktis tarp meilės tėvynei, draugų, vaikino ir KGB.

Akivaizdu, jog scenarijaus rašymas kainavo nedaug, o ir ko norėti, kai jį kūrė žmogus, apie kurio dramaturgines žinias galima spręsti iš Quentino Tarantino darbų šešėlių (jų pagrindinis arkliukas – sovietinės zonos keiksmažodžiai).

Esminis klausimas būtų šis: kodėl niekas mūsų šalyje nenori pažvelgti į pasaulį kūrybingai ir kodėl mums reikia tokių nuvalkiotų pasakojimų, jeigu galima viską perteikti gerokai įdomesniu kampu? Pvz., kodėl šis laikotarpis nepateikiamas kokios nors tarybinio nomenklatūrininko atžalos, dievinančios roko muziką iš Vakarų, akimis?

Kodėl jis arba ji negalėtų pajusti pasišlykštėjimo savo draugų provincialumu ir skonio nebuvimu, nes pats yra iš "elito" ir turi galimybę gauti kitiems nepasiekiamus roko klasikos įrašus? Jis taip nekęstų savo "draugų", kad pats savo noru taptų KGB informatoriumi.

Išdavinėdamas "bendraminčius", jis susikrautų neblogą kapitalą ir vėliau, "bičiulius" sugrūdus į kalėjimą ar psichiatrijos ligoninę, laimingai išvyktų į Vakarus. Ten parašytų savo veiksmus pateisinančius memuarus, kurie taptų bestseleriu ir, kurių dėka jis visame pasaulyje būtų vadinamas disidentu, o filmas baigtųsi 2014-ųjų įvykiais Ukrainoje, kur mūsų veikėjas, užlipęs ant pakylos, skatintų ukrainiečius priešintis Viktorui Janukovyčiui.

Sakote, tai būtų šventvagystė? Šventvagystė yra juodojo humoro prisodrintus prisiminimus iš nacių koncentracijos stovyklos paversti niūriu ir depresiją keliančiu oro pagadinimu, taip išžaginant mūsų literatūros perlą.

Jei kam kyla kokių abejonių dėl siūlomos interpretacijos, verta paskaityti interviu su buvusiu KGB generolu Olegu Kaluginu. Išdavikai patys pasiųsdavo savo artimuosius KGB į nasrus, šventai tikėdami, jog apvalo tėvynę (SSRS) nuo idėjinių priešų, bet, progai pasitaikius, patys sprukdavo į Vakarus.

Tad, kur šiuo atveju bus išleisti mokesčių mokėtojų pinigai? 1972 m. – roko muzikos aukso amžius. Ar filme išgirsime nors vieną "The Beatles", "The Rolling Stones", "The Who", "Led Zeppelin", Davido Bowie, "The Stooges" ar kitų legendų dainą? O gal mums teks pasitenkinti tų pačių "The Beatles" daina "Yesterday" bei Bobo Dylano "Blowin in the Wind", nes kūrėjus kamuoja atskiro filmo verta dilema – sumokėti už dainų autorines teises ar pasilikti nesunkiai įgytus pinigus savo honorarams?

Beje, net vokiečiai, kurdami vidutinišką ir kvailoką juostą apie teroristinę Baader-Meinhof grupuotę, XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje VFR teritorijoje bandžiusią griauti kapitalizmą, atidavė duoklę tuometei muzikai ir madoms.

Jei jau prakalbome apie rūbus naujai kuriamame lietuvių filme, į filmavimą galėjo patekti visi norintys, bet privalėjo atsinešti savo drabužius iš "tų laikų". Daugybė visiškai apie tą laikotarpį nenusimanančių vaikų atsitempė kas tėvo švarką, kas motinos kelnes ar sijoną ir senelės batus. O tai lėmė kelių, absoliučiai skirtingų laikmečių mados stilių mišrainę.

Antra vertus, ko galima norėti, kai filmą kuriančių žmonių sąskaitoje – ne patys didžiausi šedevrai? Kvailos romantinės komedijos, kriminaliniai filmai su zonos keiksmažodžiais. Tiesa, filmą prodiusuoja asmuo, kurio ankstesnis kuruotas darbas apie jauną merginą, susižavėjusia aviacija ir Lesbo salos malonumais, pelnė apdovanojimą prestižiniame "Sundance" kino festivalyje JAV, tad gal dar ne viskas prarasta?