Generolo Vasaros pergalė

1807 m. lapkritį Prancūzijos ir Ispanijos pajėgos okupavo Portugaliją, o po kelių mėnesių prancūzai išdavė ispanus ir, užėmę keletą miestų, privertė šios valstybės monarchą Karolį IV (1748–1819) ir jo sūnų Ferdinandą VII (1784–1833) atsisakyti pretenzijų į sostą Napoleono brolio Josepho (1768–1844) naudai.

1808 m. gegužę Madride kilo prieš prancūzus nukreiptas maištas, tad netrukus visame Iberijos pusiasalyje prasidėjo žiaurus partizaninio pobūdžio karas, į kurį įsitraukė ir Didžiosios Britanijos pajėgos, atvykusios padėti sukilėliams.

Vėliau žymus to meto vaizduojamojo meno meistras Francisco Jose de Goya Lucientes (1746–1828) ateities kartoms paliko nemažai kūrinių, kuriuose įamžintas Ispaniją siaubusio karo brutalumas. Skaitytojai veikiausiai yra regėję labiausiai populiarinamą jo darbą, kuriame prancūzų kariškiai ar vietiniai kolaborantai šaudo į minią išsižiojusių, rankas pakėlusių žmogelių. Kas buvo šie nužudytieji ir ką jie padarė? Ar jie apskritai egzistavo? Į šiuos klausimus, matyt, niekada nebus atsakyta.

1810 m. Rusijos caras Aleksandras Pavlovičius (1777–1825) nusprendė atnaujinti prekybą su Didžiąja Britanija, o tai reiškė, kad Napoleono laukia dar vienas žygis – šį kartą į Rusijos žemes.

Neramią ir daug žadančią 1812 m. vasarą (birželio 24 d.) daugiatautė Napoleono kariauna, praminta „Didžiąja armija“ (La Grande Armee), peržengė šiuolaikinių Marijos žemės ir Baltarusijos valstybių kraštus vagojančią Memelio upę (tose vietovėse gyvenantys žmonės ją vadiną Niomanu, Nemunu arba Niemanu).

Milžinišką korsikiečio kariauną sudarė ne vien prancūzai, bet ir lenkai, Bavarijos, Saksonijos ir kitų šiuolaikinės Vokietijos kraštų gyventojai. Netrūko ir italų, šveicarų, ispanų, portugalų, kroatų, prūsų, austrų bei danų.

Čionykščių kurortų verslininkai ir ūkininkai bei saulėje iškaitusios vietinių užeigų mergšės veikiausiai trynė rankas iš pasitenkinimo, regėdami šią daug žadančią minią, tačiau tiek turistams, tiek vietos gyventojams teko nusivilti.

Keliai, kaip ir dabar, nebuvo per geriausi (galima sakyti jų nebuvo visai), strigo kariauną išmaitinti turėjusi logistika, trūko maisto ir geriamojo vandens, beprotiškas karštis ir ligos varė atėjūnus iš proto, o besitraukiantys rusai pradėjo taikyti vadinamąją išdegintos žemės taktiką.

Vos po kelių dienų Napoleonas jau spėjo pasiekti tą mūsų miestelį, kuriame šiais laikais iš mažesnių kaimelių suvažiavę išmanieji jaunuoliai, aptemptomis kelnėmis, laikydami vienkartinius kavos puodelius, bando vaizduoti Paryžiaus, Niujorko arba Londono gyventojus. Spėjama, kad Napoleonas dar nebuvo įžengęs į šią gyvenvietę, kai caro kariūnai padegė tiltą, prie kurio mūsų dienomis daugelį metų stovėjo marksizmo sektantų garbinti stabai.

Pelno iš Didžiosios armijos apsilankymo nebuvo daug, tad nors ūkininkai, kurortų verslininkai ir saulėje įkaitusios vietinių užeigų mergšės vis kartojo šeimynykščiams nepamenantys „tokios vasaros“, kitiems vietiniams gyventojams atėjūnai paliko nemažą įspūdį. Net ir mūsų dienomis Marijos žemėje netrūksta kaimelių ar miškelių, kurių gyventojai tvirtina, esą čia apsilankęs pats Napoleonas ir savo rankomis užkasęs krūvą pinigų.

Tos pačios vasaros rugpjūtį korsikietis jau buvo šiuolaikinės Rusijos Federacijos teritorijoje ir netgi sugebėjo laimėti mūšį prie Smolensko (rugpjūčio 16–18 d.), tačiau niekas negali patvirtinti, kad jis, besilankydamas šiuolaikinės Baltarusijos žemėse, būtų susitikęs su pačiu Aliaksandru Grigorijevičiumi (1954) ir pagyręs jo užaugintų morkų tyrele užlopytus kelius.

Netrukus caras nusprendė pakeisti rusams vadovaujantį iš vokiškų žemių kilusį škotą Michailą Bogdanovičių (1761–1818) Michailu Iljarionovičiumi (1745–1813). Naujasis Miša buvo išmintingas žmogus. Jis nusprendė tęsti išdegintos žemės taktiką ir vis labiau traukėsi į krašto gilumą, naikindamas kone viską, kas tik atėjūnams galėjo duoti naudos, tačiau kiekvienas patyręs politikas žino, kad šiame gyvenime dideli darbai atliekami ne remiantis išmintimi, o reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku atlikus tinkamą viešųjų ryšių triuką.

Neatmestina prielaida, kad Michailas Iljarionovičius patyrė nemažą spaudimą iš caro ar kitų svarbių asmenų, tad jam teko vardan politikos bent jau Maskvos neatiduoti be kovos ir susikauti didesniame mūšyje su Napoleonu.

Su Prancūzijos imperatoriumi Michailui teko turėti reikalų dar 1805 m. gruodį, tad jis žinojo, kad į korsikietį reikia žiūrėti rimtai. 1812 m. rugsėjo 7 d. prie Borodino kaimelio abiejų karvedžių špagos buvo dar kartą sukryžiuotos ir, nors Napoleonas šventė formalią pergalę, džiaugtis nebuvo ko – jam nepavyko sunaikinti caro kariaunos, o ir pats prarado nemažai žmonių.

Po kelių dienų Napoleonas jau buvo Maskvoje, kuri nors ir neturėjo sostinės statuso, tebebuvo reikšmingas miestas. Besitraukiantys caro kariai padegė svarbesnius Maskvos pastatus, tad Napoleonas pagyvenęs šiame mieste keletą savaičių ir, nesulaukęs pranešimų apie Aleksandro Pavlovičiaus kapituliaciją, nusprendė trauktis.

Anksčiau bėgę rusai apsigręžė ir pradėjo persekioti Didžiosios armijos likučius, o tų pačių metų lapkritį šiltesnių rūbų neturėjusius prancūzus užklupo žvarbumu pagarsėjusi žiema. Ji negailestingai užbaigė Generolo Vasaros pradėtus darbus.