Istorija turi savybę kartotis. Tai vyksta reguliariai. Napoleono Bonaparto pralaimėjimas rusiškos žiemos tyruose nesutrukdė nacių Vokietijai padaryti tos pačios klaidos. Antrajame XXI a. dešimtmetyje, po daugiau nei penkiasdešimties metų, turime garbės stebėti dar vieną déjà vu.

Šių metų lapkričio 14–18 d. sukako lygiai penkiasdešimt metų nuo to laiko, kai vyko Ia Drang mūšis.

Nežinantiems pasakysime, kad tai pačios pirmosios didelės kautynės tarp JAV kariškių ir Vietnamo komunistų. Jas iš dalies galima pavadinti formalia Vietnamo karo pradžia. Būtent šiuo mūšiu, kurį kine įamžino filmas "Mes buvome kariai" (We Were Soldiers, 2002 m.) su Melu Gibsonu, prasidėjo ta košė, apie kurią statomos kino juostos, dainuojamos dainos, prieš kurią protestavo vadinamoji kontrkultūra su gėlių vaikais priešakyje.

Kita vertus, amerikiečių diplomatai bei slaptosios tarnybos n metų darbavosi Vietnamo teritorijoje dar iki šių kautynių, o žvelgiant į problemos šaknis, susidaro įspūdis, kad Vietnamo karo pradžia galima laikyti Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Būtent tada susiformavo Vietnamo komunistų partizanų pajėgos, kurios kovojo prieš japonų armiją.

Vėliau vyko n metų trukusi kova su Prancūzija, kuri stengėsi išsaugoti įtaką savo buvusioje kolonijoje (šis Vietnamo karo periodas pateikiamas Grahamo Greeno romane "Tykusis amerikietis"), o galiausiai prasidėjo ir žymusis amerikietiškasis periodas, tęsesis iki pat 1975-ųjų. Vietnamo batalijos buvo vienas iš kelių svarbiųjų lošimų globaliame šaltojo karo šachmatų čempionate. SSRS rėmė Šiaurės Vietnamo pajėgas ir Vietkongą (partizanus, veikiančius Pietų Vietname), o JAV – Pietų Vietnamo valdžią.

Reikėtų atkreipti dėmesį į vieną faktą, kuris dažnai neakcentuojamas. Viskas, ko siekė dalis Vietnamo liaudies, buvo suverenitetas. Jie neketino sukurti proletariato diktatūros valdomo pasaulio bei kitaip realizuoti K.Markso idėjų. Šios jiems buvo tik priemonės tikslui pasiekti, o bet kas, trukdantis tam: japonai, prancūzai, amerikiečiai, netgi rusai ir kinai tapo kliūtimi.

Vietnamo kovotojai buvo labiau nacionalistai nei komunistai. Tą rodo faktas, jog, 1975 m. galiausiai pasitraukus JAV pajėgoms, regione iš karto prasidėjo kitas konfliktas su kaimynine šalimi, taip pat komunistine, Kambodža. Čia vėl kirtosi dviejų globalių šachmatų žaidėjų JAV ir SSRS interesai, kadangi viena pusė palaikė raudonuosius khmerus, kita – vietnamiečius.

Na, bet grįžkime į mūsų dienas. Kurgi čia kartojasi istorija? Ogi tą liudija vos per kelis mėnesius išaugusi terorizmo mėsmalė: vienas už kitą didesni išpuoliai Europoje, skerdynės Artimuosiuose Rytuose, susipynę JAV bei jos oponentų interesai ir augantis ES visuomenės vidinis susipriešinimas, ieškant atsakymo į klausimą: "Ką reikėtų daryti?"

Dalis Vakarų politikų bando veikti. Jungtinė Karalystė milžiniška balsų persvara priėmė verdiktą pradėti ISIS bombardavimą, o JAV ketina siųsti į Iraką specialiąsias pajėgas. Karinei misijai pritarė ir pacifizmo bastionas Vokietija, po Antrojo pasaulinio karo bijantis net prasitarti apie smurtą. Ir netgi čia, kur atrodo neturėtų būti prieštaraujančių savaime suprantamiems dalykams, pasigirdo opozicijos balsas. Štai Didžiojoje Britanijoje, priimant lemtingąjį sprendimą, prie parlamento susirinko dviejų tūkstančių protestuotojų armija už taiką, kuri tvirtina, jog "reikia liautis bombardavus nekaltas šalis". Akivaizdu, kad, kaip ir prieš penkiasdešimt metų, pasaulis stovi prie didelių permainų slenksčio ir artėjantys penkeri–aštuoneri metai žada būti dar labiau keisti bei pamišę.

Svarbiausias klausimas: ar sugebėsime išsaugoti sveiką protą bei teisingų sprendimų nuojautas? Akivaizdu, kad kai kurios politinės jėgos stokoja tiek viena, tiek kita. Nesuvokiama, kaip kai kurie žmonės drįsta išreikšti abejones sprendimu, siekiančiu užtikrinti žemyno gyventojų saugumą bei likviduoti pavojų keliančią teroristinę organizaciją? Kaip jie drįsta šiuos monstrus pavadinti "nekaltais žmonėmis"? Kodėl jie nekritikuoja Rusijos veiksmų Ukrainoje ar toje pačioje Sirijoje? Kaip jie drįsta, praėjus vos kelioms dienoms po išpuolių, nusinešusių 130 asmenų gyvybes, skelbti karą vėjo malūnams? Klimato atšilimas? Padidėjęs CO 2 kiekis? Nėra planetos B?

Tiek protestuojantieji prieš Jungtinės Karalystės sprendimą bombarduoti ISIS, tiek ir kovotojai prieš mistinį klimato atšilimą reprezentuoja absoliučią politinio kairumo stagnaciją ir įsisenėjusių mitų puvimą. Jie nesuvokia, jog kartais, norint užkirsti kelią didesniam smurtui, tenka smogti pirmam ir greitai. Jie nebando suabejoti savo susikurtais mitais. Pavyzdžiui, ar išties Vietnamo karas – blogai?

Kaip tai gali būti blogai, jeigu Šiaurės Vietnamo ir Vietkongo pajėgos buvo SSRS remiama šachmatų figūra, ir kiekvienas Vietnamo komunistų nuostolis – SSRS nuostolis bei K.Markso ideologijos apskritai? Na ir kas, kad JAV formaliai "pralaimėjo" tą karą. Ten tarnavę ir žuvę JAV kariškiai padarė milžinišką darbą, kurio indėlio nė patys nesuvokia.

Vienas tragiškiausių tos eros personažų – Ronaldas Lawrence‘as Kovičius (gim. 1946), pagal kurio 1976-ųjų memuarus Oliveris Stone‘as sukūrė filmą "Gimęs liepos 4-ąją" (1989 m.) su Tomu Cruise‘u. Kroatų kilmės amerikietis iki tarnybos Vietname buvo didžiulis patriotas, tačiau dėl kare patirtų sužeidimų jį ištiko paralyžius, visam gyvenimui prikaustęs karį invalido vežimėlyje.

Vis dėlto didžiausia jo tragedija buvo ne tai. Užaugęs gražiame ir taisyklingame priemiesčių namelių pasaulyje, stiprioje religingoje šeimoje su tradiciniais idealais, R.Kovičius grįžo į absoliučiai pasikeitusį pasaulį – nieko, ką jis pažinojo anksčiau, nebeliko. Šeima jo gėdijosi, karo priešininkai neapkentė, nes jis – sistemos marionetė, konservatyvesni piliečiai jį ėmė vertinti kaip ištižėlį ir netgi išdaviką.

R.Kovičius liko visiškai vienas. Jis nusprendė tapti aktyviu karo priešininku ir iki šiol yra svarbi protestų prieš karinius konfliktus bei kapitalizmą figūra. Nei jis, nei jo bendraminčiai taip ir nesuvokė, koks auglys slepiasi po K.Markso bei F.Engelso skelbiamais idealais bei ką teko iškęsti Rytų blogio imperijos gyventojams. Jie nesupranta, kad jų ir kitų vyrų netektys bei nuopelnai Vietname nenuėjo veltui ir priartino vieno baisiausių monstrų – Sovietų Sąjungos mirtį.