Kalba ne apie Donbaso separatistų iškrypėlio, pseudonimu pasirinkusio mobiliojo telefono pavadinimą, "išsikrovimą lifte". Tai ne apie jo iškeliavimą pragaran pas J.Staliną, nors reikia prisipažinti, ši žinia – irgi lyg pirmosios Kalėdų dienos rytas.

Praėjusį ketvirtadienį Nobelio literatūros premiją gavo roko muzikos legenda ir ikona – dainininkas Bobas Dylanas.

Dainininkas? Nobelio literatūros premiją? Už ką? Už eiles, už dainų žodžius, nes šie taip pat yra lyrikos dalis. Jie yra eilėraščių kraujo broliai, o jų kūrėjas – visavertis poetas, kad ir kaip kai kam šis faktas nepatiktų.

Apie B.Dylaną ir jo kūrybinio gyvenimo kelius jau buvo rašyta, didžiajam muzikos, o dabar jau ir literatūros maestro švenčiant 75 metų jubiliejų ("Svarus jubiliejus: beveik mitologinė figūra", "Klaipėda", 2016 05 27).

Šiuo metu jis vėl vertas dėmesio dėl prestižinės premijos, nes šis komisijos sprendimas, kaip ir tikėtasi, susilaukė prieštaringų vertinimų.

Iš tiesų kiekvienais metais, įteikus Nobelio literatūros premiją, sulaukiama ginčų ir debatų, tačiau šį kartą diskusijose vyravo aršesnis tonas nei įprastai. Apdovanojimas B.Dylanui buvo pranašaujamas jau ilgą laiką, ir tiek pat buvo kartojama, kad jis jo niekada negaus. Netgi prieš šį siurprizą buvo pasirodę straipsnių, teigiančių, jog kas jau kas, o B.Dylanas tikrai nei šiemet, nei kitąmet negaus Nobelio vardo apdovanojimo literatūros srityje.

Po praėjusią savaitę ketvirtadienį pasirodžiusio verdikto spaudoje sukilo didžiulė literatūros bei akademinio pasaulio kloakos atmatų banga, kuri milžinišku įniršiu apdrabstė ir naująjį laureatą, ir visus, kurie bent kažkiek pasidžiaugė jo sėkme.

Na, bet ar fariziejai, atidavę mirčiai Jėzų Kristų, pajėgė nuslopinti jo ideologiją? Ar puodų prekeiviai, niršę ant Sokrato už tai, kad anas palaikė Peloponeso karą, padariusį jiems didelių finansinių nuostolių, savo pagieža užtemdė jo šlovę? Ar poetai, supykę ant šio išminčiaus, jog tas kažkada pavadino jaunos kartos lyrikus niekam tikusius, paneigia jo indėlį į filosofiją?

Daug kas dar nesuvokia, arba nenori suvokti, jog komisijos sprendimas teikti premiją B.Dylanui nėra tiesiog išsišokimas arba, kaip pasakytų fariziejiškomis akimis suklapsėjusios ir niekinama šypsena išsivėpusios vištelės, "maištas prieš kažką".

Tai labai svarbus įvykis, atverčiantis kultūroje ir mene naują istorijos puslapį. Ir svarbiausia – jis nėra toks netikėtas, kaip kai kas bando įrodyti.

Žymiai didesnis netikėtumas būtų buvęs, jeigu komisija būtų nusprendusi apdovanoti literatūros dievaitį iš Japonijos – Haruki Murakami, kurio kūrybiškumas, nepaisant jo romanų šaunumo ir linksmumo, jau porą dešimtmečių yra įstrigęs toje pačioje vietoje.

O B.Dylanas? Kaip čia taip? Dainininkas? Ir dar populiariosios muzikos? Literatūros premijos laureatas? Tai gal tada "Hario Poterio" autorei duokime fizikos premiją, o Kim Kardashian – ekonomikos?

Bet B.Dylanas nėra vien dainininkas. Visų pirma jis – poetas ir būtent jo sukurti žodžiai, jų prasmė, kurią reikia ne tiek suvokti racionaliai, kiek pajusti instinktyviai, būtent ji yra tas nuostabus torto "Like a Rolling Stone" biskvitas. Gitara, lūpinė armonikėlė, vargonai, vokalas ir t. t., visa tai svarbios šio "konditerinio gaminio" sudedamosios dalys, bet jo stuburas – ŽODŽIAI.

B.Dylanas iškilo XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje, įsiterpęs į laikotarpį tarp E.Presley’io ir "The Beatles" siautėjimų. Tai buvo ypač nuobodus laikotarpis JAV jaunimui – E.Presley’io ir panašių muzikos atlikėjų stilius buvo asimiliuotas ir susiliejo su vyraujančia populiariosios muzikos srove, kurioje jauniems žmonėms buvo masiškai štampuojamos saldžios, trumpos, infantiliai naivios dainos apie meilę.

Ir čia pasirodė B.Dylanas – jis skambėjo, atrodė ir elgėsi kitaip, o svarbiausia – savo dainų tekstais siuntė nuobodžiaujantiems jaunuoliams įkvepiančią politinę ir filosofinę žinią. Vėliau, tęsiantis dešimtmečiui ir kylant naujoms muzikos žvaigždėms, vykstant Šaltajam karui bei keičiantis pasauliui ir kultūrai, kito ir pats B.Dylanas.

Jis išgyveno daugybę transformacijų ir visas jas galima iliustruoti konkrečiais albumais bei juose esančia muzika ir dainų žodžiais.

B.Dylano tekstai yra tarsi XX. a. 7-ojo dešimtmečio JAV (ir ne tik) menininko ir žmogaus metafizikos lakmuso popierėlis, o tai labai svarbus faktas Nobelio literatūros premijos laureatui.

Dar svarbu ir tai, kad B.Dylano tekstuose susipina keli išskirtiniai, nepripažinti arba nenoromis pripažįstami literatūros maištininkų charakteriai – Charleso Baudelaire‘o, Arthuro Rimbaudo, Jacko Kerouaco ir jo bičiulių bei bendraminčių. Tad netgi žiūrint vien per literatūrinę prizmę B.Dylanas yra itin įdomus ir išskirtinis egzempliorius. Išskirtinumas ir kitoniškumas taip pat svarbus Nobelio premijos laimėtojui.

Galima ir Elfriede Jelinek kūrybą vadinti frigidiškos feministės kliedesiais arba bodėtis magiškojo realizmo atstovų stiliumi, bet nei vieno, nei kito išskirtinumo nepaneigsime net ir labai norėdami. Tai galioja ir kalbant apie B.Dylaną.

Kuo dar svarbus šių metų komisijos sprendimas? Jis pralaužė vyraujančius mąstymo barjerus, paramstytus pasenusiomis klišėmis.

Visų pirma, teiginį, jog rokas ir su juo susijusios srovės nėra svarbi kultūros dalis. Tai netiesa ir šių metų premija yra galutinis oficialus to paneigimas.

Antra, paneigta teorija, jog vyrauja mistinė tariamai rimtoji kultūra ir lengvabūdiškoji populiarioji kultūra, kuri neverta nei pagarbesnio požiūrio, nei detalesnės analizės ir ši yra tik pramoga, skirta masių pasilinksminimui.

B.Dylanas, "The Beatles" ir kiti yra tobuli viso to pavyzdžiai, savo veikla įrodantys, jog pramoginio pasaulio atstovų kūryba gilumu ir prasmingumu nenusileidžia labiausiai išgirtiems "rimtojo meno" korifėjams.

O kai kada juos netgi pralenkia, kaip kad šį kartą tai padarė B.Dylanas.