Ar dar reikia stebėtis, kad kultūrinis fenomenas, įkūnijantis visos kartos patirtį, – Brado Pitto ir Angelinos Jolie pora iširo būtent dabar?

Na, bet nenuvertinkime pirmojo rudens mėnesio vien dėl to, kad Bradas Angelinai po dvylikos metų bendro gyvenimo pasirodė esąs blogas tėvas, girtuoklis ir dar nesugyvenamo charakterio.

Tačiau net rugsėjį yra priežasčių švęsti bei mėgautis gyvenimu. Štai, pavyzdžiui, šį penktadienį minėsime net dviejų muzikos legendų – Ray‘aus Charleso (1930 –2004) ir Bruce‘o Springsteeno (1949 m.) gimtadienį. Vėl norėtume papasakoti jums apie muziką, ir ne bet kokią, o amerikietišką, nes, kaip pasakytų prokremliški veikėjai, mes jus sąmoningai stumiame JAV link (tarsi tai būtų kai kas gėdingo).

Kas gi toks tas R.Charlesas Robinsonas? Ogi – juodaodis, kurio gyvenimas buvo itin spalvingas. Fizinė negalia ir gimimas negrų bendruomenėje XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžioje nesutrukdė būsimajam muzikantui išmokti skambinti klavišiniais instrumentais ir dainuoti. O juk juodaodžių padėtis XX a. pirmojoje pusėje itin nedėkinga.

Rasinė situacija tada dar nebuvo pasikeitusi nuo vergovės panaikinimo ir retas kuris juodaodis pakildavo bent keliais socialinių kopėčių laipteliais, ką jau kalbėti apie tapsmą aukštuomenės dalimi.

Bet laikai keitėsi ir Ray‘us nesustabdė niekas – nei regėjimo praradimas, nei rasizmas, nei išankstinis savų ar svetimų nusistatymas, nei daugybė moterų ar kvaišalų (tarp kurių dominavo heroinas). Niekas jam netrukdė užburti JAV visuomenės gospelo, bliuzo, džiazo ir daugybės kitų žanrų dainomis. Dar daugiau – kad ir kokius žanrus išmėgintų, R.Charlesas visada liko sau ištikimas ir nuoširdus.

Pirmiausia šis muzikantas ryžosi nedovanotinai šventvagystei – sumaišyti gospelo ir R and B žanrų elementus, t. y. į vieną guolį jis suguldė bažnytines Dievą šlovinančias melodijas su pasileidusiais pasaulietiškais ir dviprasmiškais arba nešvankiais tekstais. Visa tai pasireiškė dainomis, kurias esate girdėję, net jeigu patys to nežinote – „Mess Around“ (1953), „I got a woman“ (1954), „What‘d I Say“ (1959), „Hit the Road Jack“ (1961), „Unchain My Heart“ (1961) ir kt.

XX a. 7-ojo dešimtmečio pradžioje R.Charlesas paliko jį išauginusią „Atlantic Records“ ir susidėjo su stambesniu kapitalistiniu grobuonimi „ABC-Paramaunt Records“. Čia jis ryžosi dar vienai neregėtai muzikinei avantiūrai – sukergti juodaodžių džiazo ir bliuzo bei baltųjų kantri ir folk žanrus. Taip gimė albumas „Modern Sounds in Country and Western Music“ (1962).

Rasiniai barjerai tada dar konservatyvioje JAV muzikos rinkoje buvo pralaužti ir taip prisidėta prie afroamerikiečių civilinių teisių plėtimo. Muzikiniu požiūriu R.Charleso įtaka jaučiama visuose vėliau sekusiuose žanruose, nuo roko iki hiphopo, o žvelgiant per filosofinę prizmę galima daryti prielaidą, jog menininkas, net neatstovaudamas konkrečiai politinei doktrinai, gali sėkmingai prisidėti prie politinių procesų ir tapti svarbia jų dalimi.

Šio dainininko mirties metais pasaulį išvydo ir autobiografinis filmas „Rėjus“ („Ray“, 2004), laimėjęs du "Oskarus", įskaitant ir už geriausią vyro vaidmenį.

1949 m. rugsėjo 23 d. visiškai kitoje, šiek tiek aukštesnėje socialinėje aplinkoje gimė kita muzikinė žvaigždė B.Springsteenas.

Tiek R.Charlesą, tiek B.Springsteeną sieja kur kas daugiau nei vien gimimas tą pačią dieną. Kol R.Charlesas raškė šlovės vaisius ir griovė rasinės segregacijos užtvankas, B.Springsteenas gimė ir augo Naujojo Džersio valstijoje, darbininkų klasės aplinkoje. Būsimoji žvaigždė užaugo ir brendo XX a. 6–7 dešimtmečių rock n rollo, R and B ir kitų muzikantų, tarp jų Elvio Presley’io, ankstyvųjų „The Beatles“ ar to paties R.Charlesaso įtakoje.

Ilgą laiką būsimasis muzikantas egzistavo tarsi užsisklendęs savo paties kiaute ir neturėjo jokio ryšio su viskuo, kas vyko XX a. 7-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje (pvz., protestai prieš Vietnamo karą).

Kai B.Springsteenas pradėjo savo karjerą, visas šurmulys jau buvo užgesęs, hipių judėjimas išsekęs, JAV prezidentas Richardas Nixonas ruošėsi trauktis po Watergate‘o skandalo, o Yom Kippuro karas Artimuosiuose Rytuose tarp musulmoniškų šalių ir Izraelio sukėlė naftos krizę, kuri turėjo baisių ekonominių padarinių ir JAV.

Amerikoje prasidėjo kultūrinė ir ekonominė stagnacija, o pati populiariausia nusikalstama veikla tapo bankų plėšimas. Atsivėrė tuštuma, kurią turėjo kažkas užpildyti. Štai tokiame kontekste ėmė kilti nauja roko žvaigždė B.Springsteenas, savo muzika įkūnijantis visa, ką geriausio ir giliausio turi rokas, – laisvės troškulį ir bandymus jį numalšinti.

Tuo pat metu B.Springsteenas apsireiškė tarsi naujasis XX a. dešimtmečio 8-ojo vidurio Bobas Dylanas, savo lyriškais dainų tekstais perteikiantis paprastų darbininkų klasės žmonių paprasčiausius gyvenimo aspektus per itin dramatišką ir tuo pat metu poetiškai subtilią prizmę.

B.Springsteenas yra kūrybingas iki šiol nuo pat jį išgarsinusio albumo „Born to Run“ (1975). Jis iki pat mūsų dienų dainuoja apie tokį pasaulį, kokį mato, ir perteikia tai, ką pajunta kiekvienas iš mūsų, nepriklausomai nuo tautybės ar socialinio sluoksnio. Jo dėmesio neišvengė nei valkataujantys Vietnamo karo veteranai (albumas „Born in the USA“, 1984), nei teroro aktai („The Rising“, 2002 m.), nei ekonominis krachas („Wrecking Ball“, 2012).

Tiek R.Charlesas, tiek B.Springsteenas yra puikūs egzemplioriai, įrodantys, jog muzika ir visa likusi kultūra nėra vien pasilinksminimo priemonės, bet atlieka savotiškų lakmuso popierėlių funkciją, kur išryškėja žmogaus sielos virpesiai, patirti konkrečioje vietoje, atitinkamu laiku, o geriausios dainos kerta per protą pačiu giliausiu pasąmonės lygmeniu ir verčia praeitį išgyventi vėl ir vėl.