Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne bebrams politikoje jau skirtas atskiras apibrėžimas. Bebrai – tai tokie politikai, kurie valstybinėje veikloje nėra atsikratę senajai sovietinei nomenklatūrai būdingų metodų rūpintis tik savo interesais.

Šis apibrėžimas prilipo daliai socialdemokratų senbuvių. Jie, siekdami išlikti valdžioje 2016–2020 metų kadencijoje, atskilo nuo tuo metu Gintauto Palucko vadovautos motininės partijos ir su „valstiečiais“ sudarė frakcijų koaliciją. Informaciniam elitui (skolinuosi sąvoką iš Dovydo Pancerovo) tada patrauklesnė atrodė G. Palucko kryptis – traukti partiją iš „valstiečių“ glėbio, o vadinamieji bebrai buvo matomi kaip postų įsikabinę, moralės neturintys funkcionieriai. Kritikos dalis buvo pagrįsta, tačiau bebrų lyderiai – amžiną atilsį Gediminas Kirkilas ir Juozas Bernatonis – buvo aukščiausio lygio politiniai strategai ir taktikai.

Anot minėto socialdemokrato, su kuriuo kalbėjausi, jų vieta partijoje tebėra neužimta. Tuo bent iš dalies naudojasi tiek R. Žemaitaitis, tiek prezidentas.

„Nemuno aušros“ perspektyva

Pirmadienį R. Žemaitaitis pareiškė, kad prezidentui nepaskyrus Mindaugo Jablonskio ir Povilo Poderskio ministrais, koalicijos sutartis nustojo galioti. Partneriai tai neigia, bet „aušriečių“ lyderis yra teisus.

Koalicijos sutartis nėra nei įstatymas, nei civilinė sutartis, kurios nesilaikant taikomos netesybos. Tai tėra popierius, kur panašumų matančios politinės jėgos įsipareigoja kartu nudirbti darbus ir pasidalija atsakomybėmis (postais). Tai tėra politinės valios gestas,  kuris yra tvarus ne dėl ant jo padėtų partijų lyderių parašų, o dėl to, kad visoms pusėms toks bendradarbiavimo kuriant valdžią modelis tinka. Vos kažkuriam nebetinka, tą popierių galima mesti į šiukšlių dėžę.

R. Žemaitaitis gali patikti, gali nepatikti, tačiau žmogiškai galima suprasti, kodėl turėdamas 19 narių frakciją Seime jis pyksta, turėdamas tokią mažą prieigą prie valdžios.

Vis dėlto yra ženklų, kad R. Žemaitaitis dar netrenkia durimis. Pareiškęs apie nutrūkusią sutartį, jis tuo pat metu planuoja susitikti su partneriais koalicijos taryboje. Bet jei koalicijos nebūtų – nebūtų ir tarybos. R. Žemaitaitis net grasina prezidentui siūlyti į ministrus visus 2 800 partijos narių, bet jo rėmėjai tikriausiai atleistų, jei šiandien vakare „vardan stabilumo valstybėje“ politikas nuomonę pakeistų ir nuo griežtų pozicijų atsitrauktų.

Opcijų R. Žemaitaitis dar turi. Jis gali nusileisti ir ieškoti naujų kandidatų į aplinkos ir energetikos ministrus. Jis gali susitarti koalicijoje dėl ministerijų apsikeitimo. Bent šiandien jo retorika rodo, kad jis eis šiuo keliu.

Galvodami apie R. Žemaitaitį, turime nepamiršti, kad jam naudinga būtų koalicijos triukšmadariu. Prigesinus retoriką, suaugus su G. Palucku ir balsavus už nepopuliarus sprendimus didinti mokesčius, „Nemuno aušros“ reitingas nukrito iki 3,4 procento, o iš komentarų lavinos feisbuke atrodė, kad elektoratas jam nebeatleis.

Dabar paskaičius feisbuko komentarus atrodo, kad atleido. Laukiame ir naujausių partijų reitingų, jie R. Žemaitaičiui ir parodys, koks turi būti jo elgesio modelis „Nemuno aušrai“ bandant išsilaikyti Seime daugiau nei vieną kadenciją ir neblogai pasirodyti savivaldos rinkimuose.  

Išeiti iš koalicijos „Nemuno aušrai“ būtų radikalus sprendimas su tik iš dalies prognozuojamu rezultatu, likti vidine opozicija valdančiojoje daugumoje – irgi nelengva, nes reikia neužknisti socialdemokratų tiek, kad nepasibaigtų kaip Sauliaus Skvernelio demokratams.

Socialdemokratų perspektyva

Labai nustebčiau, jei socialdemokratai po R. Žemaitaičio pareiškimų imtųsi skubotų veiksmų. Jie – koalicijos ašis, todėl po kiekvieno nesklandumo trankytis durimis būtų nesolidu. Jie jaučia pareigą siūlyti sprendimus, kad būtų išeita iš aklavietės.

Nepaisant to, dalis socialdemokratų jau mato klaidą sprendime eiti į koaliciją su „Nemuno aušra“, o ne su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, kai vasarą turėjo progą išmesti už borto vieną iš jų. Išmetė S. Skvernelį, norėdami Seimo pirmininko posto ir patikėję R. Žemaitaičio pažadais, kad dėl stabilumo valstybėje jis pasiruošęs dirbti drauge be ypatingų sąlygų.

Kita vertus, socialdemokratus vis labiau erzina G. Nausėdos įtaka Vyriausybės formavimui. Ji arti beprecedentės, o socialdemokratai nejaučia iš to turintys daug naudos. Prezidento reikalavimai „Nemuno aušros“ deleguojamiems ministrams atrodo perdėti net kai kuriems „aušriečių“ įtraukimo į koaliciją skeptikams, o energetikos ministru jis faktiškai bando palikti savo žmogų – Žygimantą Vaičiūną. Su užsienio reikalų ministru Kęstučiu Budriu prezidentas realiai jau būtų paskyręs du iš 14 Ingos Ruginienės kabineto ministrų. Kai kam tai atrodo per daug.

Kol kas socialdemokratai prezidento nesutarimuose su „Nemuno aušra“ laikėsi labiau neutraliai. Bet ilgainiui gali tekti pasirinkti pusę.

Jeigu koalicija visgi subyrės, socialdemokratai dar turės kelias galimybes: kurti daugumą su „valstiečiais“ ar demokratais, bandyti skaldyti „aušriečių“ frakciją arba kviesti jungtis Mišrios Seimo narių grupės narius. Visada lieka ir socdemams mažiausiai pageidautinas, bet įmanomas mažumos Vyriausybės variantas – konservatoriai jau pažadėjo tokiam paramą.

Prezidento perspektyva

G. Nausėda dabar yra patogioje padėtyje. Jis laikosi pažado neskirti partinių „Nemuno aušros“ ministrų ir kelia kartelę jų kandidatams.

Tokia pozicija jam nekenkia: nors už „Nemuno aušrą“ balsavo beveik 200 tūkst. rinkėjų, visuomenės pasitikėjimas prezidentu nemažėja. Jis netgi stiprina ryšį su dešiniuoju elektoratu ir tais, kurie rugpjūtį prie Prezidentūros langų protestavo prieš „Nemuno aušros“ įtraukimą į koaliciją.

Viskas rodo, kad G. Nausėda su R. Žemaitaičiu pasiruošęs kariauti iki galo. Konstitucinės galios skiriant Vyriausybę – prezidento rankose. O ir socialdemokratai bent kol kas atrodo labiau priklausomi nuo prezidento, o ne R. Žemaitaičio malonės.

Braškanti koalicija prezidentui suteikia erdvės dar labiau stiprinti savo įtaką kitoms valdžios šakoms.  

Jam net nebūtų neparanki mažumos Vyriausybė: svarbiausi sprendimai bet kuriuo atveju būtų priimti, o jis, kaip politinis autoritetas, galėtų dar labiau diktuoti darbotvarkę.

Jei strigs Vyriausybės programos tvirtinimas, prezidentas visada gali mojuoti išankstinių Seimo rinkimų korta. O tų rinkimų šiandien nenori nei socialdemokratai, nei „Nemuno aušra“.