Tam nematomam viduje tūnančiam asmens sargybiniui nebuvo svarbu, ar mūsų sutiktas praeivis kada lankėsi nelaimingajame Uhane, kur kilo pasaulį gąsdinantis virusas, ar pastarąjį pusmetį buvo Kinijoje, bendravo su ten buvusiais, ar jis apskritai kinas. Baimė patekti į koronaviruso veikimo lauką šiuo atveju nurungė sveiką protą, juolab – paprastą žmogiškumą.

Baimė patekti į koronaviruso veikimo lauką šiuo atveju nurungė sveiką protą, juolab – paprastą žmogiškumą.

Ūmai pasireiškianti ksenofobija iš Kinijos (ir apskritai iš Azijos) kilusių asmenų atžvilgiu – dar vienas, įkandin ekonominių problemų, užfiksuotas šalutinis viruso epidemijos poveikis. Kai kurios šalys, vadovaudamosios ne kokiais tyrimais, bet siekdamos daugiau geopolitinės naudos, pranešė atsisakančios kai kurių produktų importo iš Kinijos. Gi eiliniai žmonės net ir tokiose kosmopolitiškose šalyse, kaip Vokietija ar Italija, ėmė vengti įprastų apsilankymų pas kinus kirpėjus ar pardavėjus. "Kas pats saugosi, tą ir dievas apsaugo" – pavojaus akivaizdoje ūmai prisiminta sena patarlė. Ir kaip nesisaugosi, jei iš baimės izoliuojami milijoniniai miestai, dėl vieno čiaudinčio piliečio tūkstančiai nečiaudinčių įkalinami kruiziniuose laivuose. Tačiau būtent tokios ribinės situacijos – proga įsivertinti savo humanizmo lygį. Tam nebūtina veržtis savanoriauti į Uhaną ar numoti ranka į simptomus, o veido kaukė karščiuojant – privalomas atributas. Tereikia akimirką pagalvoti, kaip lengva manipuliuoti net ir mumis, išmaniaisiais XXI a. gyventojais. Tereikia paskelbti, kad kažkas tariamai, galimai veikiausiai, bet nebūtinai kelia mirtiną pavojų. Šiandien tai – kinai iš Uhano, vakar – žydai iš gretimos parduotuvės. O ko daug nemąstydami išsigąsime rytoj?