Paklausius viešų diskusijų, kuriomis sąlyčio taškų ieško (ar bent jau teoriškai bando ieškoti) darbdavių organizacijų ir profesinių sąjungų atstovai, nenorom prisimeni sovietmečiu itin mėgtą politinės propagandos žanrą – plakatą.

Riebus buržujus su milijonų prikimštais maišais ir sulysę darbininkai – it trys plokščią žemę laikantys drambliai iš senųjų vedų. Šalia – piešinys, agituojantis siekti neįmanomų darbo rezultatų, penkmečio planus įgyvendinti per tris dienas, kaip sakoma vienu ano meto kalambūru.

Tokios primityvios asociacijos iliustruoja diskusijas, kuriomis bandoma suplakti vandenį su aliejumi teigiant, kad toks mišinys – aukščiausio oktaninio skaičiaus degalai verslo varikliui.

Kam naudinga provokuoti tokius beprasmius ginčus? Kai du pešasi, trečias laimi. Trečiojo vaidmenį šiuo atveju atlieka Vyriausybė.

Politikai gali brūkštelėti riebų pliusą savo užduočių sąraše prie eilutės, kurioje kalbama apie pastangas gerinti verslo aplinką, leidžiant jam tapti konkurencingesniam pasaulyje, sąlygas investicijoms.

Ar tos pastangos duos vaisių ir ar apskritai gali atnešti būdamos bergždžios – tai, atrodo, valdžiažmogiams net nesvarbu. Lygiai kaip ir nesvarbu, bus ar ne pakeistas Darbo kodeksas ir kaip iš esmės, skatinant kurti laikinąsias darbo vietas, įmanoma gerokai pakelti šalies ūkio lygį. Svarbiausia – imituoti veiklą.

Apie tai, kad Lietuvoje darbo santykiai galėtų būti lankstesni, potencialūs investuotojai išties užsimena – tačiau tik po to, kai pažeria galybę kitų verslo atmosferą gadinančių veiksnių: mokesčių sistemos nestabilumą, viešojo pirkimo neskaidrumą, korupciją, biurokratiją. Tik tokių pastabų dideli ir maži valdžios žmonės labai mėgsta negirdėti.

Valdžios piramidėje šiltai įsikūrę saliamonai nemato ir permainų, atsirandančių dėl tų pačių investuotojų. Lietuvą savo verslo strateginiuose planuose įsirašę užsieniečiai sugeba įkelti koją į mūsų šalį nepaisydami net esą prasto Darbo kodekso. O ją įkėlę įneša nemenkos sumaišties į tą pačią darbo rinką, kurioje, prisiminus vieną plakatų, turėtų būti vien nosį krapštantys veltėdžiai.

Puikus tokios sumaišties pavyzdys susijęs su didelėmis užsienio bendrovėmis, per pora metų Lietuvoje įkūrusiomis padalinius. Į Lietuvą atėjusios ieškoti ne kokių pigių grioviakasių, bet informacijos ir ryšių technologijų specialistų, šios įmonės it kokia juodoji skylė iš tautinės rinkos susiurbė didelę dalį jų. Siurbtų dar daugiau, tik pasiūla pasirodė esanti per menka.

Pasaulinio lygio įmonių reikalavimus atitinkantys specialistai, žinoma, neatsirado per naktį – pas naujuosius darbdavius jie, susigundę ne tiek vos didesnėmis algomis, kiek vakarietiška motyvacine sistema, tobulinimosi galimybėmis, atėjo iš kitų Lietuvos įmonių.

Štai šios aukšto lygio ir labai patyrusius specialistus išties prarado per naktį, o rytą ėmė sukti galvą, kur rasti gerų konkretaus verslo specifiką išmanančių darbuotojų, kuriais netampama vien baigus universitetą.

Sumaištis, kurią sukėlė vos pora investuotojų, iliustratyvi. Ji kalba ne apie kokią pigią darbo jėgą, kuria Lietuva niekada nenurungs Kinijos, bet nišines šakas, kuriose produktus kuria perspektyviausia intelektuali darbo jėga. Šis pavyzdys gana aiškiai parodo, kuria linkme galėtų keistis santykiai darbo rinkoje ir kokie pavojai laukia tautinio verslo, jei jis nori išlikti konkurencingas.