Girti kadenciją baigiantį ministrą – Lietuvoje sunkiai įsivaizudojamas dalykas. Dar sunkiau įsivaizduoti, kad teigiami epitetai galėtų skrieti Kultūros ministerijos link. Per du dešimtmečius šioje pozicijoje būta ryškių ir blankių asmenybių, tačiau kultūros politikoje jie paliko kur kas nykesnius pėdsakus nei savose meno srityse.

Kadenciją baigiančio Arūno Gelūno atvejis – visiškai kitoks. Buvęs Vilniaus dailės akademijos prorektorius parodė, kad tarp jį delegavusių politikos marginalų ir jo paties – šviesmečiai, ministras sugebėjo atsispirti pastarųjų bandymams paversti jį politinių šachmatų pėstininku.

Jis išjudino kultūros politikos liūną ir įrodė, kad yra poliglotas plačiąja prasme – ne tik puikiai moka penkias užsienio kalbas, bet ir išmano leksiką, kuria godoja provincijos bibliotekininkės, ambicingi didmiesčių teatralai ar kūrybines prastovas išgyvenantys menininkai.

Per mažiau kaip pustrečių metų A.Gelūnas padarė daugiau nei kai kurie jo pirmtakai per visą kadenciją, o svarbiausia – įkvėpė kultūros žmonėms pasitikėjimo savimi, tikėjimo, kad ir Lietuvoje galima kurti ir būti įvertintam.

Postą A.Gelūnas paliks į neregėtas aukštumas pakėlęs reikalavimų kultūros ministrui kartelę – ir daug įvardytų, bet nepašalintų blogybių, nebaigtų projektų, kuriuos per permainų metus išlepinta meno bendruomenė labai norėtų matyti įgyvendintus.

Galima tik spėlioti, ko pritrūko ministrui – laiko, valios ar veiksmų laisvės, bet kultūros įstaigų vadovų rotacijos reforma prasidėjo ir pasibaigė tik triukšmingu Adolfo Večerskio išmetimu iš Nacionalinio dramos teatro. Daugybė Lietuvos kultūros įstaigų ir toliau tapatinamos su ilgus metus, neretai – ne vieną dešimtmetį, joms vadovaujančiais, tačiau naujų impulsų nebeduodančiais asmenimis.

Vos prieš kelias savaites Seimo palaiminimą gavusi Meno taryba, dar sauskelnių amžiaus Kino centras – kol kas tai tik permainų kultūros politikoje užuomazgos, kurių sėkmingai raidai reikia ne tik veiklių profesionalų, bet ir politikų palaikymo. A.Gelūno įpėdinis jau dabar gali nusiteikti galimai nacionalinių teatrų kovai dėl esminių finansavimo permainų, apsispręsti dėl kultūros mecenavimo schemų, bet svarbiausia – turi išgirsti savo pirmtako mintis: kovoti reikia ne tik dėl pinigų, bet ir dėl kultūros proveržio.