Pvz., šiuo metu yra žinoma, kad vadinamoji SSRS stagnacijos epocha prasidėjo būtent tada, kai jaunesni nomenklatūrininkai, vedami Brežnevų genofondo pasididžiavimo Leonido Iljičiaus (1906–1982), nuvertė vyresnį Chruščiovų dinastijos patriarchą Nikitą Sergejevičių (1894–1971).

Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad šis išspyrimas iš valdžios buvo gana taikus. Jaunesni nomenklatūros bojarinai nenužudė ir neįkalino Nikitos, tačiau jų poelgį vargu ar galima laikyti pagarbiu. Juk, kaip ir daugelis energija trykštančių „jaunuolių“, širdies gilumoje jie veikiausiai manė, kad Nikita paseno bei išsikvėpė, tad SSRS ir kitoms komunizmu įtikėjusioms valstybėms būsią geriau, jeigu jis pasitrauksiąs.

Pats Nikita savo likusias egzistencijos dienas praleido gana ramiai. Jis bandė išleisti memuarus, o jo palikuonys, kaip ir Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio (1878–1953) duktė Svetlana (1926–2011), galiausiai įsikūrė didžiųjų Kremliaus priešių (ir kai kada sąjungininkių) Jungtinių Amerikos Valstijų žemėse.

Pats Nikita mirė 1971 m. rugsėjo 11 d., likus trims dešimtmečiams iki teroro akto Niujorke (ir kitose JAV vietovėse), o jo sūnus Sergejus Nikitičius (1935–2020), pasak „The Associated Press“ straipsnio „SSRS lyderio sūnus Sergejus Chruščiovas mirė savo namuose JAV“ („Sergei Khrushchchev, son of Soviet leader, dies at US home“, 2020 m. birželio 24 d.), per patį virusų siautėjimo piką nusprendė pasitraukti iš gyvenimo savo namuose Rod Ailande (Rhode Island). Pasak teisėsaugos pareigūnais besirėmusio straipsnio autoriaus, 84-erių vyriškio galvoje buvusi šautinė žaizda, o aplinka, kurioje aptiktas velionis, neleidusi kelti jokių prielaidų apie išorinį įsilaužimą (1999 m. liepa jis kartu su žmona Valentina tapo JAV piliečiais).

Grįžtant prie jaunimo pagarbos vyresniesiems sovietmečiu klausimo, derėtų atkreipti dėmesį į dar vieną aspektą, t. y. faktą, kad nei pats Leonidas Iljičius, nei vėlesni du po jo valdę SSRS monarchai nesiteikė laisva valia atiduoti įgytos valdžios ar galios kitiems. Visi trys, poetiškai kalbant, nuo sosto pasitraukė tik išleidę paskutinį kvapą.

Pašalinis stebėtojas veikiausiai atrėžtų, kad stagnacijos ir „perestroikos“ laikais SSRS valdydavo ne vienas žmogus, o nomenklatūriniai kolektyvai, triumviratai bei susibūrimai, tačiau Rusija net ir giliu sovietmečiu išliko ištikima bizantietiškai tradicijai, diegiančiai nuostatą, kad valstybėje caras yra visa ko centras ir jo žodis, iškilus dilemai ar konfliktui, visada bus paskutinis.

Dėl žlugusios SSRS verkšlenantys žmonės taip pat dažnai mėgsta kartoti, kad sovietmetį buvusi geresnė santvarka bei epocha ir ekonominiu požiūriu. Žmonės tuomet esą visada turėję darbo bei pinigų, o ir tokio „šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės susvetimėjimo“ bei „materializmo kulto“ nebuvę. Žmonės tada nesipuikavę automobiliais, buitine technika ir nekilnojamuoju turtu bei mylėję ir vertinę vieni kitus. Taip esą buvo ne todėl, kad įsigyti naują skalbimo mašiną ar šaldytuvą tais laikais buvo be galo sudėtinga, o todėl, kad patys žmonės puoselėjo „dvasines vertybes“.

Šis įsisenėjęs ir jau po SSRS žlugimo gimusiems žmonėms lyg genetinis apsigimimas perduotas mitas iš dalies yra pagrįstas Leonido Iljičiaus valdymo pradžios ekonomine padėtimi. Tais laikais (XX a. septintojo dešimtmečio viduryje) SSRS iš tikrųjų išgyveno šiokio tokio ekonominio pakilimo periodą, kuris veikiausiai buvo susijęs su naftos ir dujų kainomis. Dujų ir naftos SSRS turėjo tiek, kad jos nomenklatūra bei dalis proletarų faktiškai galėjo ją gerti bei tepti ant žaizdų, tačiau, norint toliau tęsti ekonomikos vystymą, reikėjo vykdyti be galo radikalias ekonomines, politines ir socialines reformas. Spėjama, kad šios ilgainiui būtų sukėlusios grėsmę režimo stabilumui, todėl liberalesnio pobūdžio reformų uoliai vengianti SSRS, XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje bei devintojo pradžioje ėmė panašėti į žmogų, kuris įklimpęs savo paties išmatose prie jų masturbuojasi ir verkšlena dėl neslopstančios smarvės.

Kad Leonido Iljičiaus valdomas Kremlius nepageidauja (ir nepageidaus) jokių reformų, puikiai parodė įvykiai vakarinėje komunistinio bloko dalyje septintojo XX a. dešimtmečio pabaigoje, kai 1968 m. sausį komunistinės Čekoslovakijos vadovo poste atsidūręs Alexanderis Dubčekas (1921–1992) pradėjo savo žymiąsias reformas.

Teigiama, kad komunistinės Čekoslovakijos valdžia savo gyventojams, suteikdama daugiau ekonominių bei pilietinių teisių ir laisvių, paprasčiausiai siekė sukurti naujo tipo socializmą, kuris būtų apdovanotas humanišku veidu, tačiau SSRS nomenklatūra naująją A. Dubčeko politiką įvertino labai skeptiškai.

Besibaigiant 1968 m. vasarai (rugpjūčio 20–21 d.), Kremlius pasiuntė į Čekoslovakiją kariauną (jai talkino ir komunistinių Lenkijos, Bulgarijos, Vengrijos ir Rytų Vokietijos režimai), o kiek vėliau, tais pačiais metais, pasaulyje imta kalbėti ir apie Leonido Iljičiaus garbei pavadintą doktriną, kurią galima vertinti kaip savotišką penktojo Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos („North Atlantic Treaty Organization“) straipsnio parodiją. Ši doktrina atspindėjo nuostatą, kad kiekviena grėsmė, kylanti komunistinėje valstybėje, yra ir grėsmė sovietams.