Glaudus ryšys su gamta – pagrindinis mūsų tautinių papročių ir tradicijų bruožas. Visa čia persmelkta pagarba gyvybei, kokia įvairia forma ji besireikštų... Kitados žemdirbio rūpesčiai, o kartu ir pasaulėjauta labai buvo susieti su gamtos reiškiniais. Tūkstantmetė patirtis išmokė pagarbaus santykio su gamta, neardančio tos tūkstančiais ryšių susietos ekosistemos, kurią dvasinėje kultūroje simbolizuoja medis galiūnas. Kaip Simono Daukanto ištarta, „kas gali būti meilingesniu žmogui, kaipo ilsėtis po tuo ąžuolu, liepa ar klevu, po kuriuo jo bočius taip pat nuvargęs ilsėjo.“

Neseniai Vilniuje įvyko konferencija, pavadinta „Medžiai milžinai atvirame kraštovaizdyje“; ji buvo skirta ekologinio tinklo nuo brandžių medžių priklausomiems organizmams sukūrimo projektui aptarti. Įdomu buvo išgirsti apie medžių galiūnų būklę Lietuvoje, arboristų draugijos pastangas juos išsaugoti. Daug kalbėta ir apie ąžuolų drevėse gyvenantį retą bei saugotiną vabalėlį tokiu įmantriu pavadinimu: niūraspalvis auksavabalis, lotyniškai Osmoderma barnabita. Pasirodo, kad šis ąžuolų įnamis – tai bioįvairovės indikatorius; jeigu jau jis drevėje apsigyveno, tai aplinkui bus pilnas gyvybės ratas. Džiugu, kad šis auksavabalis aptinkamas Kauno ąžuolyne, jis puikiai įsikūręs ir Dūkštų ąžuolyne, nusidriekusiame netoli Vilniaus. Entomologų siekis – sudaryti niūraspavio auksavabalio plitimui palankių biologinių sąlygų tiltą Neries slėniu.

Šią dieną verta pakalbėti ir apie medžių sąsajas su etnokultūra. Juk keliaujant po Lietuvą, dar nereta pamatyti prie medžio kamieno prigludusią apsamanojusią koplytėlę su dievdirbio išdrožta skulptūrėle. Kelių sankryžose, buvusiose sodybvietėse, senkapiuose šitaip yra dar labiau sureikšminti, papuošti išskirtiniai medžiai. Išsiskiriantys drūtumu, amžiumi, vainiko forma; dažniausiai tai ąžuolas, liepa, uosis, pušis. Galima manyti, kad šis paprotys bus kilęs iš priešistorinės mitinės pasaulėžiūros. Medžio archetipas kadaise buvo suvokiamas kaip simbolinė pasaulio modelio ašis, per kurią malda pasiekia dievų pasaulį. Tad tautodailėje jis vadintinas Pasaulio medžiu; pagal paskirtį tai – ir Gyvybės medis. Būtent Medžio atvaizdu dažniausiai būdavo dekoruojami etnografiniai buities daiktai. Išraižytą ar nutapytą, medį matome ant kraičio skrynių, indaujų, rankšluostinių, kultuvių, prieverpsčių bei sprąsčių.

Seniau nebuvo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugtų įvairiausių medžių. Nors žemė ir brangi, ir taupytina. Medžius kaimo žmonės pasisodindavo kartu su statomu namu. Jaukumui, grožiui, pavėsiui, kad perkūnas namų neįtrenktų, kad vėjas šakose pailsėtų... Senų senovėje ir tam, kad dievai arčiau žmogaus būtų. Šiek tiek apie tai galima rasti žinių istoriografiniuose šaltiniuose bei tradiciniuose papročiuose. Sudėjus į visumą, ima ryškėti mitologinė potekstė, atliepianti lietuvio pasaulėjautą. Ąžuolas – tai rūstaus Perkūno, karių globėjo medis; liepoje likimo deivė Laima gegutės balsu bylojanti; po uosiu, teisybės medžiu, žyniai pranešdavo dievų teismo ištarmę, šermukšnis gindavęs sodybą nuo blogio, eglutė priglobia pavargusį žemės artoją.

Tradiciniai pakelių, sodybų ir kapinių koplytstulpiai bei stogastulpiai taip pat dažnas turėdavo Pasaulio medžio įvaizdį. Šie paminklai, tikėtina, išsirutuliojo iš aukos medžio. Istorijos šaltiniuose minimos baltų religijos apeigos, atlikinėtos prie švento medžio ar šventoje giraitėje. Tiek išskirtinio medžio, tiek ir stogastulpio funkcinė kaip kulto objekto prasmė, keičiantis religinei sistemai, išliko nepakitusi, – tai maldos kelias į dieviškąsias sferas. Pamaryje išliko antkapinių paminklų, vadinamų krikštais, tradicija. Jų siluetas labai primena Pasaulio medį. Gal buvo tikima, kad medžiu vėlei bus lengviau kopti į dausas. Štai todėl medžiais būdavo būtinai apsodinamos kaimo kapinaitės.

Lietuvių tradicinė gyvensena glaudžiausiai buvo susipynusi su medžiais.

Iš tolo jos išsiskirdavo gražiu guotu. Keistas ir nesuprantamas dabar Lietuvą siaučiantis vajus – naikinti kapinių medžius. Nesuvokiant tautinių tradicijų, bjauriausiai niokojamas kultūrinis kraštovaizdis! Skaudu žiūrėti, kai mūsų tėvų ir protėvių kapinaitės tampa tarsi kokių stepių klajoklių. O juk teisingai sakoma, kad kapinių vaizdas  geriausiai atspindi tautos kultūros lygmenį.

Lietuvių tradicinė gyvensena glaudžiausiai buvo susipynusi su medžiais. Ir mišku, kuris senovės lietuvį ir maitino, ir šildė malkomis, ir tiekė medžiagą dirbiniams. Lietuvio troba ir visi ūkiniai pastatai būdavo suręsti iš medžio kamienų. Jaukusis šeimos prieglobstis sukuriamas, paaukojant medžio gyvastį. Viduje namų bene visi baldai ir rakandai iš medžio – stalas, suolai, lopšys, vaikų žaislai. Ant stalo – mediniai šaukštai. Iš medžio seniau būdavę ir darbo padargai; iš geležies tik kalavijas ir noragas, o iš akmens – girnos... Nelaimių, priešo užpuolimų metu miškas tapdavo saugia priebėga, – taip buvo nuo senų senovės iki partizaninių kovų XX amžiaus viduryje...

Tad mūsų tauta istorijos tėkmėje buvo medžio kultūros kūrėja. Nacionaliniuose ir regioniniuose parkose saugomos sengirės ir pavieniai medžiai galiūnai teskatina suvokti, kokį tėviškės gamtos turtą ir grožį turime ir kaip privalome tai išsaugoti. O pasodintas ąžuolas, uosis, liepa – gražiausias paminklas svarbiam šeimos, giminės, bendruomenės, tautos ar valstybinės reikšmės įvykiui paminėti. Tautinio atgimimo ąžuolyne, patriarcho Jono Basanavičiaus gimtinėje, šį pavasarį gražiai sulapojo Lietuvos šimtmečio giraitė...