Reformos esmė – ne sprendimas, o jo išvengimas. Jei norime tvarių pajamų – turime priimti aiškius, vienodus ir ekonomiškai pagrįstus sprendimus. Dabartinis modelis – tai daugiau politinė technika nei fiskalinė politika.

Nusiplauna rankas

Vyriausybė, teigdama „pasitikinti savivalda“, faktiškai jai permeta politiškai jautrų sprendimą dėl pagrindinio būsto apmokestinimo, taip pažeisdama klasikinės fiskalinės atsakomybės teorijos principus. Pagal ją, sprendimų teisė turi būti derinama su fiskaline atsakomybe – tai reiškia, kad institucija, priimanti sprendimą dėl mokesčio, turi atsakyti už jo ekonomines ir socialines pasekmes.

Tačiau dabartiniame Lietuvos NT mokesčio modelyje ši atsakomybė fragmentuota: savivaldybės sprendžia, o centrinė valdžia tikisi fiskalinio rezultato. Tai prieštarauja tiek Musgrave’o fiskalinei federalizmo logikai, tiek Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) siūlomoms gerosios praktikos nuostatoms dėl pagrindinio būsto apmokestinimo savivaldybėms.

Tai – ne decentralizacija, o politinės rizikos delegavimas. Sprendimus dėl tarifų priima vietos tarybos, bet fiskalinio efekto tikisi centrinė valdžia.

Rizikos – didelės

Finansų ministerija (FM) prognozuoja 74,2 mln. eur metinių pajamų, kai NT mokesčio taikymas nuo 2026 m. apims tiek pagrindinį, tiek papildomą NT (šaltinis: LR FM, 2025).

Tačiau pažymima, kad jei daugiau nei pusė savivaldybių pasirinks minimalius tarifus (pvz., 0,05–0,1 proc.), faktinis pajamų surinkimas gali nesiekti nė 45 mln. eur. Tai būtų net žemiau dabartinio NT mokesčio potencialo (apie 0,2 proc. BVP), o ES vidurkis siekia  apie 1,2 proc. BVP (EK, 2023).

Dabartiniame Lietuvos NT mokesčio modelyje ši atsakomybė fragmentuota: savivaldybės sprendžia, o centrinė valdžia tikisi fiskalinio rezultato.

Palyginimui, Airijoje 2021 m. vietinis NT mokestis (LPT) sugeneravo apie 500 mln. eur (apie 0,19 proc. BVP) („Revenue Ireland“, 2022), kai Estijoje žemės mokestis per savivaldybes surenka daugiau nei 0,3 proc. BVP (OECD, 2023).

Tai rodo, kad Lietuva ne tik rizikuoja fiskaliniu neefektyvumu, bet ir atsilieka pagal stabilios turto apmokestinimo struktūros rodiklius.

Kur logika, kai mokesčių surinkimą skirstome, bet sprendimų atsakomybę pametame? Modelis, kuriame savivaldybės sprendžia, bet tik dėl pagrindinio būsto – o centrinė valdžia sprendžia dėl antro NT ir komercinio turto – yra vadinamoji fiskalinė asimetrija. Pajamos keliauja dviem kanalais, o politinės pasekmės – viena kryptimi: žemyn.

Tarptautinė patirtis

Airijoje „Local Property Tax“ (LPT) yra aiškiai nustatytas nacionalinis mokestis, kurio tarifas – 15 proc. – gali būti koreguojamas savivaldybių sprendimu. Vertinimas vykdomas centralizuotai, o ataskaitų teikimas – griežtai reglamentuotas (Revenue.ie).

Estijoje taikomas žemės mokestis, neapmokestinant pagrindinio būsto – visos pajamos tenka savivaldybėms. Nėra politinės manipuliacijos prieš rinkimus.

Vokietijoje vertinimai atnaujinami kas septynerius metus, skaidrus mechanizmas, aiškios federalinės gairės.

Nyderlanduose savivaldybės renka mokestį (OZB), bet tarifų struktūra remiasi valstybės vertinimais. Kiekvienas gyventojas žino, kodėl ir kiek moka.

Pasaulinė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) rekomenduoja: „taikyti aiškius, vienodus NT apmokestinimo principus, siekiant išvengti fiskalinio fragmentavimo ir užtikrinti mokesčio funkciją kaip stabilų vietos pajamų šaltinį.“

Ką prarandame su dabartiniu modeliu? Horizontalųjį teisingumą: tas pats turtas skirtingose savivaldybėse gali būti apmokestinamas skirtingai. Fiskalinį efektyvumą: savivaldybės linkusios vengti nepopuliarių sprendimų. Administracinį vientisumą: 60 skirtingų sprendimų vietoje vienos aiškios taisyklės sukuria chaosą.

Viešasis NT – už ribos

Valstybė valdo virš 9 mln. kv. m NT – tai atitinka daugiau nei 3,3 mlrd. eurų vertę (Valstybės kontrolė, 2023). Toks turtas šiuo metu nėra apmokestinamas, todėl viešasis sektorius išvengia paskatų optimizuoti savo naudojamą plotą.

Jei viešajam NT būtų taikomas bent apskaitinis mokestis (pvz., 0,3 proc. nuo rinkos vertės), vien tai leistų identifikuoti ir sumažinti perteklines išlaidas, nes vien iš šio turto būtų galima sukaupti apie 10 mln. eurų kasmetinių sąnaudų signalų.

Tokia praktika taikoma Skandinavijos šalyse, kur valstybės institucijos moka nominalų mokestį, kuris įtraukiamas į jų biudžetus kaip išlaidų eilutė. Tai ne tik skatina efektyvesnį plotų naudojimą, bet ir eliminuoja iškreiptą konkurenciją su privačiu sektoriumi, mokančiu realų NT mokestį už mažesnius ir efektyvesnius pastatus.

Galima daryti išvadą, kad NT mokestis turėtų būti ne politinių baimių atspindys, o neutralus ir efektyvus fiskalinis įrankis. Kad sistema veiktų sklandžiai, būtina užtikrinti aiškią atsakomybę, vieningas taisykles ir skaidrų administravimą.