Pabėgėliai – tik priedanga

Šiandien labai aiškiai matyti, kad tai, ką manytume esant tik šalutinį efektą, ir yra tikrieji jos iniciatorių tikslai. Įžvelgti juos nesunku. Pirmiausia sienos pažeidėjų tema nustelbė kitą, gerokai aktualesnę, – COVID-19. Užuot susitelkę kovai jau ne tik su virusu, bet ir su nepasitikėjimo dėl tų kovos metodų bacila, rengęsi naujai pandemijos bangai, valdantieji turi blaškytis tarp Vilniaus ir Dieveniškių.

Neilgai truko, kol visuomenę ėmė krėsti lengva karštinė, kai giminių susibūrimuose kyla diskusijos apie pabėgėlius, randasi murmančių "nereikėjo pyktis su kaimynu". Krizės režisierių akimis, toks fonas – idealus paskleisti idėjai, kad "dėl visko kaltas Landsbergis". Tik šįkart anūkas. Ilgai netruko, kol savi ir Aliaksandro Lukašenkos ekspertai išanalizavo: dėl pabėgėlių antplūdžio kalta Lietuvos Vyriausybė – metas ją keisti. Nors versti koaliciją dabar galėtų tik koks trumparegis radikalas, mažiausiai vieną tokį, laukiantį progos atkeršyti ant jo spjovusiems valdantiesiems, visi puikiai žinome. Kas gi galėtų paneigti tikimybę, kad jis neinvestuoja į Lietuvos pasienio gyventojų švietimą pabėgėlių klausimais? Taip prieiname ir prie dar vieno krizės dėmens: nelegalų ir vietinių konflikto.

Užuot rengęsi naujai pandemijos bangai, valdantieji turi blaškytis tarp Vilniaus ir Dieveniškių.

Sienos pažeidėjų skundus dėl prasto maisto ir kietų lovų galėtume ir ignoruoti. Jie – puikus indikatorius atskirti tikrąsias karo aukas ir tuos, kas susimoka už nelegalią kelionę į Vokietiją. Tačiau viena pusė skundžiasi tarsi apgauti turistai, kita nuoširdžiai piktinasi, girdi, patys valgą prasčiau. Emocijos liejasi laisvai, į dienotvarkę įtraukiamas nepaprastosios padėties klausimas. Nors jis ir hipotetinis, tema savaime nemaloni, tad tykšteli palikdama dėmę ant valdančiųjų įvaizdžio, sukeldama spektaklį iš Minsko stebinčių režisierių piktdžiugą. Tarsi šiame chaose trūktų šurmulio, scenoje pasirodo žmogaus teisių aktyvistai, reikalaujantys sienos pažeidėjams laisvai blaškytis po Europą ir žvėrelių gynėjai, stoję piestu prieš koncertinos vielą. Galiausiai turime tai, ką bent nuo 2014-ųjų nuolat kartojame ir kam manėme esą pasirengę: prieš Lietuvą pradėtas hibridinis karas, kuriame pabėgėliai – priedanga, o kariaujama informacijos šaudmenimis. Džiaukimės, kad siena su Baltarusija – tik sausumoje, tad dramatiškų vaizdų su į krantą išmestų nelaimėlių kūnais išvengsime. Tačiau ruoškimės – pagal klasikinį scenarijų dar turi atsirasti pabėgėlių tariamai nuskriaustas vaikas. Arba mistinis dzūkas, esą suspardęs neprašytą svečią. Nei aukos, nei nusikaltėlio, žinoma, nebus, tik daug liudininkų ir srautai sunkiai nuplaunamo informacinio purvo.