Prieš kelias savaites sudomino žinutė, kad Seimo narė socialdemokratė Birutė Vėsaitė garsiai pareiškė, jog „subrendo laikas priimti įstatymą, įpareigojantį mokyklose vykdyti lytinį švietimą“. Ponia B. Vėsaitė, būdama ir ūkio ministrė, ir anksčiau spėjo paskelbti keistokų pastabų, bet šie jos pamąstymai privertė suglumti.

Atsiprašau už ilgą Seimo narės citatą, kurią paėmiau iš portalo 15min.lt. „Daugiausia problemų gydytojai ginekologai mato mokyklose, kuriose yra gerų mergaičių, tai yra mergaičių iš gerų šeimų, katalikiškose mokyklose, nes ten niekas nekalba apie reprodukcinę sveikatą. Pakalbėkite su gydytojais ginekologais, jie jums patvirtins. Mažiausiai problemų yra profesinio rengimo centruose, kur yra gydytojos felčerės, kurios šviečia merginas. Iš tikrųjų seksualinė abstinencija yra nonsensas šiandien ir, manau, kad ta politika neveikia. Kartais mergaitės iš gerų šeimų per nežinojimą susigadina sau gyvenimą“, – sakė Seimo narė.

Kai perskaičiau šį tekstą, prieš akis iškilo Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ personažai. Tokių nesąmonių senokai neteko nei skaityti, nei girdėti.

Nesiimu spręsti, ką turėjo omenyje ponia B. Vėsaitė, kalbėdama apie „geras mergaites iš gerų šeimų“, bet garantuoju – ginekologai tikrai nemato didžiausių problemų katalikiškose mokyklose. Visų pirma todėl, kad katalikiškų mokyklų Lietuvoje yra tik kelios. Poniai B. Vėsaitei reikėtų apsilankyti bent vienoje iš jų, tada suvoktų, jog tarp realybės ir kažin kokių bolševikinio mąstymo rudimentų nėra nieko bendra. Įsibėgėjus informacinių technologijų revoliucijai, vaikai apie vadinamąją reprodukcinę sveikatą sužino daug anksčiau, negu, parlamentarės įsivaizdavimu, „profesinio rengimo centruose gydytojos felčerės“ apie tai papasakoja.

Manau, vertybių skiepijimas būtų daug veiksmingesnis būdas kovoti su paauglių nėštumu nei kontraceptinių priemonių kompensavimas iš mokesčių mokėtojų kišenės.

Vis dėlto netikiu, kad politikai nusišneka tik dėl savo kvailumo ar esmės nesuvokimo. Kaip rašo „Lietuvos žinios“, Sveikatos apsaugos ministerija užsimojo didinti kontraceptikų prieinamumą pilnametystės dar nesulaukusiems jaunuoliams, pinigų ieško Privalomojo sveikatos draudimo fonde. Kišenėje, kurioje nerandama lėšų mirtinomis ligomis sergantiems vaikams gydyti. Kišenėje, kurioje neatsiranda pinigų diabetikams būtinoms insulino injekcijoms kompensuoti. Kišenėje, kurioje nesukrapštoma pinigų net myriop pasmerktų pacientų kančioms sumažinti.

Prancūzai detektyvinėse, konfliktinėse ar visiškai nesuprantamose situacijose siūlo ieškoti moters. Kontraceptinių priemonių kompensavimo istorijose, man regis, derėtų ieškoti kyšio pėdsakų. Statistika nerodo, kad Lietuva išsiskiria Europoje ankstyva paauglių motinyste. Žinoma, jei Lietuva neturėtų kitų problemų, ji galėtų mokesčių mokėtojų pinigais kompensuoti prezervatyvų pirkimą, galėtų pastatyti dar vienus Valdovų rūmus, nutiesti tiltą į Neringą ar metro linija sujungti Vilnių ir Kauną. Tik klausimas, ar to tikrai reikia? Perfrazuodamas B. Vėsaitę pasakysiu: norėčiau, kad ne seksualinė abstinencija, o noras vogti netrukus taptų nonsensu.