Baltarusijoje esančiam Lietuvių švietimo, kultūros ir informacijos centrui vadovaujanti režisierė Virginija Tarnauskaitė teigia, kad apsipirkti svetur važiuoja nebent valstybės tarnautojai, nes paprastų žmonių vidutinis atlyginimas čia – 380 eurų, pensija – 150 eurų.

Pirkinių čekis – pusmetrio ilgio

Kelionę į Baltarusiją pradėjome turėdami daug klausimų. Vienas pagrindinių – kodėl į Vilniaus prekybos centrus miniomis traukia baltarusiai? Atsakymo pradedame ieškoti keliolika kilometrų už Vilniaus, Lavoriškių pasienyje. Čia susitinkame su Muitinės pamainos viršininku Algirdu Korsaku, kuris sako, kad baltarusių, traukiančių į Lietuvą, srautas didelis, o daugiausia žmonių vyksta savaitgaliais.

Lavoriškių pasienio punkte keliautojų sumažėjo atsidarius Ašmenos pasienio punktui, kuris skirtas tik lengviesiems automobiliams. Pareigūnai kiekvieną Lietuvos svečių ekipažą, grįžtantį į Baltarusiją, patikrina. Pagrindinė procedūra – išsiaiškinti, ar pirkinių čekiai, pateikiami muitinėje, atitinka automobilių bagažinių turinį.

A. Korsakas teigia, kad tarp pirkinių – ir mobilieji telefonai, ir maisto produktai: „Pastaruoju metu iš Lietuvos išsivežama daug maisto produktų. Kai paklausiame, kodėl, mums atsako, kad tokių produktų Baltarusijoje nėra arba ten jie gerokai brangesni. Kai parodo „Maximos“ pirkinių čekį, jis būna pusmetrio ilgio. Juokinga, bet taip yra.“

Paliekame pareigūnus ir keliaujame į Rimdžiūnus, kur gyvena labai daug lietuvių. Užeiname į parduotuvę, kuri čia vienintelė. Apsidairius, atrodo, ji niekuo nesiskiria nuo esančios bet kuriame Lietuvos miestelyje ar kaime. Lentynose galima rasti visko: duonos, mėsos, pieno produktų, saldumynų, alkoholinių ir gaiviųjų gėrimų, būtiniausių, buičiai reikalingų prekių. Pardavėja Daiva Paškevičiūtė Gurinovič sako, kad ši vieta skirta ne tik apsipirkti.

Pastaruoju metu iš Lietuvos išsivežama daug maisto produktų. Kai paklausiame, kodėl, mums atsako, kad tokių produktų Baltarusijoje nėra arba ten jie gerokai brangesni.

„Priklausomai nuo žmogaus – arba apsiperka šeima, arba žmogus, kuris gyvena vienas. Manyčiau, kad mažiausiai čia išleidžiama dešimt eurų. Už tiek nusipirksi duonos, batono, pieno, dešros, sūrio, gal ir saldainiams užteks“, – pasakoja pašnekovė.

Maži atlyginimai ir dar mažesnės pensijos

Lietuvos ambasadorius Baltarusijoje Andrius Pulokas sako, kad Lietuvos konsuliniai skyriai pagal išduodamų vizų skaičių pirmauja: „Lietuva netoli, tai Europos valstybė, mes baltarusiams labai įdomūs. Per metus išduodame beveik 200 tūkst. vizų. Nors yra Lenkijos ambasada, o šalis dešimt kartų didesnė ir turėtų būti didesnis potencialas važiuoti būtent ten, Minske vis tiek pirmaujame mes, Lietuvos ambasada. Daug išduodamų vizų – daugkartinės. Tai reiškia, kad žmogus į Lietuvą važiuoja ne kartą.“ Ambasadorius sako, kad nors šalyje ir krizė, baltarusių, keliaujančių į Lietuvą, srautas nemenksta.

Minske sutikta režisierė Virginija Tarnauskaitė, vadovaujanti Lietuvių švietimo, kultūros ir informacijos centrui sako, kad Baltarusija po truputėlį vejasi Lietuvą. Čia viskas juda į priekį, atsidaro įvairūs prekybos centrai.

Vis dėlto, tiek mes, keliaudami po šalį, tiek ir sutikti pašnekovai pastebi, kad kainos Baltarusijoje per daug nesiskiria nuo lietuviškųjų. Pasak V. Tarnauskaitės, žmonės pradėjo labiau jausti krizę. „Per pastaruosius metus labai smuko gyvenimo lygis. Apsipirkinėti kitur važiuoja ne paprastas žmogelis, o tarnautojų masė. Paprasti žmonės nevažiuoja, nes neturi, už ką apsipirkti“, – tvirtina pašnekovė.

Nepaisant to, kad prekės čia kainuoja panašiai kaip Lietuvoje, atlyginimai – gerokai menkesni. Vidutinis atlyginimas – 380 eurų. Kaip sako pašnekovai, dažniausiai toks – Minske. Kituose miestuose dirbančių žmonių pajamos mažesnės.

Kaip teigia V. Tarnauskaitė, pensijos čia taip pat labai mažos: „Pavyzdžiui, valdininkai, ministerijų darbuotojai, valstybinių įstaigų tarnautojai gauna tam tikrą pensiją, nepriklausomai nuo jų įdirbio ir pan. Tai viena kategorija. Kiti gauna pensiją, kurią sudaro 300 rublių, tai 150 eurų. Ir už tiek žmonės turi pragyventi.“

Ausis užkliūva už tokio skirstymo – valstybės tarnautojas ir paprastas žmogus. Pašnekovė sako, kad būtent tas valstybės tarnautojas čia gyvena geriausiai, atskirtis yra didelė. Kiekvienas tarnautojas turi įrodyti, kad jis reikalingas, todėl kiti gyventojai apsunkinami itin sudėtingomis biurokratinėmis procedūromis. Pasak pašnekovės, pagrindinis tokios biurokratijos tikslas – kad žmogus būtų užsiėmęs, kuo mažiau galvotų apie politiką, kuo mažiau demokratinių minčių jam šautų į galvą.

Moka tris angliškus žodžius

Su šiokia tokia biurokratija keliaudami susidūrėme ir mes, bandydami susimokėti už kelius. Kelių apmokėjimo sistema „BellToll“ pradėjo veikti prieš ketverius metus. Tam, kad gautume specialų aparatą, kurį reikia priklijuoti prie automobilio priekinio stiklo, mums teko padėti daugiau kaip 20 parašų. Taip pat sugaišti apie 40 minučių, kol bus užpildyti visi dokumentai. O kai jau norėjome šį aparatėlį grąžinti, suvokėme, kad Minske tėra vos kelios degalinės, kuriose tai galima padaryti. Vieną jų radus, dar teko jos apylinkėse ilgai paklaidžioti, kol aptikome pastatą, kuriame yra tas vienas „BellToll“ sistemai skirtas langelis. Kadangi sistema sukurta specialiai užsieniečiams, nes baltarusiams už kelius mokėti nereikia, bandžiau su darbuotoja kalbėti angliškai. Norėjau, kad ji man paaiškintų, ar nuo Minsko iki Lavoriškių pasienio punkto nėra mokamų kelių atkarpų.

Deja, moteris moka vos tris anglų kalbos žodžius. Kyla klausimas, kodėl specialiai užsieniečiams sukurtoje sistemoje dirbantys žmonės moka vienintelę – rusų kalbą. Tačiau daug kas paaiškėja pasikalbėjus su vietiniais. Įvairiais duomenimis, sistema kainavo nuo 120–260 mln. eurų. Ji skirta išlaikyti gerus Baltarusijos kelius. Mokami keliai, švelniai tariant, baisūs. Sakoma, kad per metus dėl šio mokesčio surenkama maždaug du milijonai eurų.

Tad kam toks baisus biurokratinis aparatas su specialiais prietaisais, dokumentų pildymais, parašais, leidžiantis Baltarusijos valstybei naudoti asmeninius duomenis valstybės tikslais? Pasirodo, taip tiesiog paprasčiau stebėti, kur Baltarusijoje keliauja užsieniečiai. Žinoma, tai tėra gandai, kuriuos papasakojo pašnekovai.

V. Tarnauskaitė dar kartą pakartoja – žmonės turi būti užimti. Be to, viskas Baltarusijoje tarnauja režimui. Netgi, pavyzdžiui, teatras: „Apsilankyti teatre dabar nėra brangu, bet Baltarusijoje pirmoje vietoje yra ideologija. Viskas priklauso nuo dėdės viršininko.“

Pašnekovė pabrėžia, kad apskritai jaunimas čia dažniausiai yra visiškai apolitiškas. „Kai kur nors atėjus pradedi kalbėti apie kokį nors politinį įvykį, kas antras atsako, kad politika neužsiiminėja. Yra sluoksnis opozicijos, bet jis nedidelis. Visi kiti žmonės tyliai pasišneka virtuvėje. Baimė Baltarusijoje yra pagrindinė emocija“, – aiškina V. Tarnauskaitė.

Dar nesupranta, kam reikalinga demokratija

Tačiau visai neseniai girdėjome apie protestus, kurie kilo po to, kai įsigaliojo vadinamasis veltėdžio mokestis. Tai reiškia, kad visi žmonės, kurie niekur nedirba, nemoka mokesčių ir nėra užsiregistravę darbo biržoje, turi sumokėti mokestį, siekiantį daugiau nei 200 eurų. Šį mokestį turėjo sumokėti beveik pusė milijono gyventojų. Beje, įdomus faktas – oficialus nedarbo lygis šalyje siekia vieną procentą. Tai yra daugiau nei 40 tūkst. žmonių, bet veltėdžio mokestį turėtų sumokėti 10 kartų daugiau gyventojų. Kad ir kaip bebūtų, baltarusiai kelias dienas protestavo, tarškino keptuvėmis ir puodais, valdžia jų neišvaikė, į areštines taip pat nesugrūdo.

Gal situacija keičiasi? V. Tarnauskaitė sako, kad ne ir šių įvykių protestais nevadina. Anot jos, tai tėra ekonominiai susirinkimai, o demokratijos čia nelabai kam ir reikia: „Kaimynas klausė, kam jam reikia tos demokratijos ir laisvės – jis eina į gastronomą, nusiperka, ko reikia, laikosi įstatymų ir viskas. Kiekviena šalis, tauta, žmogus yra ant tam tikro evoliucijos laiptelio. Ir kol jis nepraeis antros klasės pamokų, tol nieko nesupras trečioje.“

Kol viskas kontroliuojama valstybinio sektoriaus, turistams pritaikyta sistema yra nesuvokiama vakariečiui. Ne tik dėl sudėtingumo, bet ir todėl, kad niekas jokia kita, tik rusų kalba negeba paaiškinti, kaip ji veikia. Tol šalyje negali kilti nei atlyginimai, nei pragyvenimo lygis, tol pensijos –mažos.