Buvęs Indijos Mumbajaus didmiesčio policijos inspektorius Rajendra Dhondu Bhosale niekaip negali pamiršti paskutinės savo bylos kodiniu pavadinimu 46/13. 2013 m. žiemą pakeliui iš mokyklos dingo septynerių metų Pooja Gaudi. Ir mergaitė iki šiol nerasta. Tokių atvejų Indijoje – tūkstančiai.

Tūkstančiai dingusiųjų

2013 m. žiemą Mumbajų sukrėtė mergaitės dingimo istorija. Nors kasmet mieste dingsta šimtai vaikų, Pooja istorija, regis, perpildė didžiausio Indijos miesto gyventojų kantrybės taurę.

Pasak inspektoriaus R.Dh.Bhosale, per trejus metus, kai vadovavo centriniam Mumbajaus policijos departamentui, jam pavyko išaiškinti net 166 mįslingo žmonių dingimo atvejus.  P.Gaudi atvejis buvo ypač sudėtingas. Ir iki šiol ši byla neužversta.

"Tada išbandėme viską, – tvirtino visą gyvenimą policijoje dirbęs pareigūnas. – Ne sykį bandžiau klausti savo informatorių, kurių daug turiu mieste. Daug valandų kalbėjome su mergaitės šeimos nariais, jos pažįstamais ir draugais. Tikrinome įvairias versijas – nuo pagrobimo iki nužudymo. Išieškojome visas Mumbajaus benamių prieglaudas, vietas, kur dažnai renkasi namų netekę vaikai, netgi visus morgus išvaikščiojome. Ir nieko..."

Pareigūnas pridūrė, kad panašaus sudėtingumo žmogaus  dingimo atvejo jam niekuomet neteko tirti, nors drauge pažymėjo, kad P.Gaudi istorija – tik lašas jūroje.

Kasmet mįslingai Indijoje dingsta nuo 50 iki 100 tūkst. vaikų. Tai – milžiniški skaičiai. Ir tai – tik oficiali statistika, kuri, pasak R.Dh.Bhosale, vargu ar tiksli.

Iš patirties jis gali pasakyti, kad vien Mumbajuje kasmet dingsta gerokai daugiau žmonių, nei rodo oficialūs skaičiai.

Tai, kad ši problema Indijoje – reikšminga, rodo ir tas faktas, jog Indijos aukščiausiasis teismas – aukščiausia teisminė institucija šalyje – prieš porą metų aiškiai nurodė vyriausybei kuo skubiau spręsti vaikų dingimo problemą.

Tačiau, pasak dingusių žmonių ieškančių pareigūnų, niekas nuo to laiko nepasikeitė. Ir apie 45 proc. dingimo bylų taip ir liko neišaiškintos.

Maharaštros valstijoje, kurioje yra įsikūręs Mumbajus, vaikų dingimų skaičius – vienas didžiausių visoje šalyje. Ir atitinkamai didžiausiame valstijos mieste Mumbajuje fiksuojami valstijos rekordai.

Nuo 2011 iki 2013 m., taigi vos per dvejus metus, Mumbajuje dingo net 4,9 tūkst. vaikų. Iš jų 679 – iki šiol nerasti. Tarp jų ir P.Gaudi.

Reformos policijoje

Miesto policijos departamentas visaip bando glaistyti augantį visuomenės pasipiktinimą.

Neseniai virtualioje erdvėje pasirodė tinklalapis pavadinimu "Khoya-Paya" (liet. "Dingęs ir rastas").

Čia miesto gyventojai gali pranešti apie dingusius vaikus, be to, yra paskyra, kurioje žmonės gali policiją informuoti, jeigu kurioje nors miesto vietoje yra matę mažametį, panašų į dingusį.

Policija taip pat jau turi ir specialias pareigūnų grupes, kurios veikia kiekvienoje Mumbajaus policijos nuovadoje. Ir šių pareigūnų vienintelė užduotis – ieškoti dingusių vaikų. Pasak policijos atstovų, kiekvienas dingimo atvejis registruojamas ir tučtuojau nagrinėjamas.

Reikalavimas, kad policija turėtų tokias grupes, kurios orientuojasi tik į dingimus, buvo vienas svarbiausių, kurį kėlė įvairios vaikų aktyvistų grupės.

Jų nariai ilgai piktinosi vangiu policijos elgesiu. Ypač kai dingsta skurdžiau gyvenančių didmiesčio gyventojų atžalos.

Indijos siaubas

Dingimo bylų nagrinėjimo sugriežtinimas, tiesa, davė ir teigiamų rezultatų. Viename Indijos sostinės Naujojo Delio priemiestyje 2007 m. rasti vadinamieji siaubo namai.

Namo sode vienas iškrypėlis palaidojo net šešiolika vaikų. Visi jie buvo paskelbti dingusiais be žinios.

Istorija sukrėtė visą šalį, kurioje ir taip gausu įvairių iškrypėliškų nusikaltimų. Indija garsėja kaip šalis, kurioje moterys kaip niekur kitur pasaulyje rizikuoja susidurti su prievartautojų išpuoliais.

Prieš kelerius metus per visą pasaulį nuskambėjo autobuse išžagintos ir nužudytos jaunos studentės istorija. Panašių nusikaltimų Indijoje – nors vežimu vežk. Kai kas tai net sieja su specifinėmis Indijos visuomenei būdingomis kultūrinėmis tradicijomis.

Tačiau vaikų dingimai pranoksta net išprievartavimo atvejus.

"Vaikų ir paauglių dingimai Indijoje – milžiniška problema", – konstatavo vienos Mumbajaus policijos nuovados vyriausiasis detektyvas Dhanajis Nalawade‘as. Būtent į šią nuovadą kreipėsi P.Gaudi artimieji.

"Mes gerokai sugriežtinome dingimo bylų nagrinėjimą. Tiriant bylas dirba dvigubai daugiau pareigūnų nei anksčiau", – aiškino pareigūnas.

Vis dėlto, bent jau P.Gaudi atveju, policijai nepavyko nieko apčiuopiamo išsiaiškinti.

Netoli nuo nuovados stūkso Gilberto Hillo, kaip jis vadinamas Mumbajuje, lūšnynas. Būtent čia ir gyvena pradingusios mergaitės artimieji. Ir čia ji dingo. Ant pastato, kuriame glaudžiasi P.Gaudi tėvai, sienų iki šiol kabo dingusios mergaitės atvaizdas.

Plakatus skurdžiai gyvenančiai šeimai padėjo įsigyti kaimynai – jie surinko pinigų, o tuomet padėjo ir ieškoti mergaitės.

Santoshas Mahadevas Gaudi, Pooja tėvas, pasakojo, kad susidraugavo su bylą tyrusiu inspektoriumi R.Dh.Bhosale. Jiedu kasdien geria arbatą. Iki šiol tėvui sunku pasakoti apie dukters dingimą.

"Paskutinį kartą ją matė netoli mokyklos. Pakeliui ji ginčijosi su savo broliu Rohitu, mat senelis vyresnėliui davė 10 rupijų, o Pooja taip pat norėjo savo dalies. Rohitas pažadėjo, kad duos dalį sesei, tačiau tuomet nubėgo į klasę. O ji liko pikta stovėti... Ir daugiau niekas jos nebematė", – ašarojo tėvas.

Prostitucijos verslas

Smita Nair, "Indian Express" leidinio žurnalistė, sakė, kad ją prieš porą metų labai sudomino Pooja istorija. Be to, jai pavyko pasikalbėti su R.Dh.Bhosale, kuris ieškojo mergaitės.

"Jis sutiko, kad padaryčiau interviu su juo apie tą istoriją. Jis, regis, jau buvo pasitraukęs iš oficialių pareigų. Pamenu, kad jis man pasakė, jog galbūt viešumas gali būti paskutinė proga surasti mergaitę. Tad R.Dh.Bhosale man gan smulkiai nupasakojo kiekvieną bylos detalę, tačiau pripažino, kad negali nieko reikšmingo pasakyti apie prostitucijos pasaulį, nes tai slaptas ir galingas verslas – tarsi valstybė valstybėje", – sakė žurnalistė.

Policijos pareigūnai dažnai įtaria, kad pagrobti vaikai gali būti verčiami užsiimti prostitucija.

Mat labai retai kada Indijoje pagrobus vaiką reikalaujama išpirkos. Juolab kad lūšnyne gyvenantys P.Gaudi tėvai vargu ar surinktų kokią nors sumą.

Kailashas Satyarthis, Nobelio taikos premijos laureatas ir vienas iš žymiausių Indijos vaikų teisių aktyvistų, pripažino, kad vaikų grobikai visuomet vienu žingsniu lenkia pareigūnus.

Pasak jo, pastaruoju metu smarkiai išaugo jaunų mergaičių dingimų skaičius. Ir būtent jos paprastai paverčiamos prostitutėmis.

Be to, K.Satyarthis yra suskaičiavęs, kad iš viso Indijoje veikia apie 800 žmonių grobimais užsiimančių gaujų, kurioms priklauso apie 5 tūkst. nusikaltėlių.

Pabėgimai iš namų

R.Dh.Bhosale sakė, kad vaikai – puikus gaujų taikinys. Daugelis jų pabėga iš namų, mat skursta arba patiria artimųjų prievartą.

"Taip, policijoje daugelis registruojamų dingimo atvejų – pabėgimai iš namų", – konstatavo pareigūnas.

Dažniausiai, pasak jo, tokie vaikai glaudžiasi geležinkelių stotyse, parkuose ar kitose vietose, kur jų neaptiktų pareigūnai ir negrąžintų namo.

Inspektorius Arunas Karatas, kuris perėmė R.Dh.Bhosale  pareigas, patvirtino, kad pabėgimas iš namų – dažnas reiškinys Indijoje.

"Per mano karjerą buvo daug atvejų, kai paaugliai pabėgo. Viena vertus, dėl to, kad patiria smurtą ar nepriteklių namuose, kita vertus, kartais bėgama su mylimaisiais – draugais ar draugėmis."

Tačiau Pooja dingimo istorija puikiai parodo, kokie pavojai tyko Indijoje vaikų.

Ši byla iki šiol atversta. Žurnalistė S.Nair kas mėnesį skambina į Mumbajaus policijos nuovadą, kad sužinotų kokių nors naujų detalių apie šį dingimą. Buvęs inspektorius R.Dh.Bhosale taip pat nepraranda vilties.

"Buvo atvejų, kai 2008 m. dingęs vaikas atsirado po ketverių metų", – tvirtino buvęs pareigūnas.

Mergaitės tėvas irgi pažymėjo, kad iki šiol tikisi, jog pagrobę jo dukterį asmenys ją gražins. "Galbūt kažkas ją pasiėmė, nusivežė kažkur, tačiau vieną dieną išleis", – kalbėjo S.M.Gaudi.