Jo pastebėjimu, dėl to yra labai svarbu, kaip kiekviena šalis vertina savo saugumą ir kokių priemonių imasi jam palaikyti. „Jūsų kalbos nelieka vien tik žodžiais, jūs imatės konkrečių veiksmų. Tai geras pavyzdys [...] NATO sąjungininkėms“, – tvirtina H. Solomonas.

– Pradėkime nuo viceprezidento Joe Bideno vizito Rygoje. Jo siunčiama žinutė Baltijos žmonėms – JAV laikysis greta Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Ar tai ir yra antradienį pasirašytos deklaracijos dėl strateginės partnerystės esmė?

– Manau tai buvo istoriškai simbolinis įvykis – vizitas įvyko minint 27-ąsias Baltijos kelio metines. Ši svarba, šis simbolizmas viso apsilankymo kontekste tikrai nepasimetė. Žinoma, pažymėta ir kita, sakyčiau, nemaloni sukaktis – Molotovo-Ribentropo paktas. Svarbu pabrėžti, kad JAV Lietuvą, Latviją ir Estiją palaikė visą šį laikotarpį – nuo 1940 m., kai Amerika žymiąja S. Welleso deklaracija atsisakė pripažinti sovietų okupaciją, iki šių dienų. Pirmiausia, tai yra mūsų istorinės partnerystės paminėjimas, istorinis momentas.

Antra, žvelgiant į šių dienų aktualijas, tai galime laikyti savotišku NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje tęsiniu. Viena aptartų temų, kurias savo kalboje pabrėžė ir viceprezidentas, – kaip viskas atrodys po Varšuvos. Deklaracijoje detaliau kalbama apie tai, kaip įtvirtinsime įsipareigojimus, pereidami nuo padrąsinimo laikysenos prie patikimos gynybos ir atgrasymo. Savo vaidmenį čia turi visi NATO partneriai.

Tai yra galimybė mums veikti išvien su Lietuvos, Latvijos ir Estijos sąjungininkais, siekiant visapusio bendradarbiavimo esminėse srityse – diskusijų dėl jūsų įsipareigojimų trečiajam NATO straipsniui, kuriame kalbama apie jūsų pačių gynybos stiprinimą. Didindami išlaidas gynybai, savo pačių saugumui, artėdami link numatytų 2 proc. nuo bendro vidaus produkto (BVP), judate labai teigiama linkme.

– Sakote, kad Lietuva ir Latvija gynybos požiūriu prisideda pakankamai?

– Ne visos NATO šalys laikosi įsipareigojimo skirti 2 proc. Kita vertus, Estija tai jau išpildė ir gal net viršys, o Latvija ir Lietuva juda labai greitai. Mano supratimu, Lietuva šią ribą gali pasiekti dar 2018 m. Mes tai labai atidžiai stebime, kalbamės su kolegomis iš Lietuvos apie tai, kaip jūs didinate savo indėlį, modernizuojate savo kariuomenę.

Taigi, deklaracijoje kalbama ir apie dalinimąsi patirtimi šioje srityje. Tai reiškia ir bendradarbiavimą kituose iššūkiuose, ar tai būtų hibridinės grėsmės, ar kibernetinis saugumas, atsparumo didinimas, pilietinė gynyba ir pan. Kitaip tariant, deklaracijoje šiek tiek detaliau apibrėžiamas mūsų noras tęsti bendradarbiavimą ir padėti vieni kitiems laikytis Varšuvos susitikime prisiimtų įsipareigojimų.

– Tai buvo paskutinis J. Bideno vizitas Baltijos šalyse, šiam esant dabartinės Baltųjų rūmų administracijos dalimi. Koks yra šios partnerystės tęstinumas, turint omenyje tai, kad aukščiausias pareigas užimantys pareigūnai po lapkritį vyksiančių rinkimų savo postus paliks?

– Taip būna kiekvienoje demokratinėje valstybėje – keičiasi administracijos, vyksta rinkimai, tačiau užsienio politikoje tęstinumas yra. Tarptautiniai įsipareigojimai (įskaitant  ir NATO) – nesikeičia.

Tai buvo viena žinučių, kurią viceprezidentas J. Bidenas perdavė Rygoje, tiek privačiuose pasitarimuose, tiek viešame pasisakyme. Mūsų įsipareigojimai – šventi. Tai mūsų garbės reikalas, mūsų pareiga. Mes į tai žiūrime rimtai, kad ir kokia būtų administracija. Dėl to yra sutarusios abi partijos.

– NATO viršūnių susitikimo Varšuvoje sprendimu Baltijos šalyse ir Lenkijoje bus dislokuoti keturi tarptautiniai batalionai. Jeigu įtampa regione didėtų dar labiau, ar JAV imtųsi papildomų priemonių?

– Manau mes pereiname nuo padrąsinimo prie patikimų atgrasymo priemonių. Tam dedame didžiulius resursus – tiek JAV, tiek šalys sąjungininkės dislokuos minėtuosius keturis batalionus.

Lenkijoje batalionui vadovaus JAV, Lietuvoje – Vokietija, Estijoje – Jungtinė Karalystė, Latvijoje – Kanada. Pridėkite prie to milijardus dolerių ir gausite pačias rimčiausias atgrasymo priemones nuo pat Šaltojo karo pabaigos. Žinoma, įvykiams toliau klostantis, mūsų kariuomenės strategai, Aljansas ir šalių lyderiai atitinkamai tarsis. Be abejo, privalome būti lankstūs, turime reaguoti į besikeičiančią saugumo aplinką ir kylančias grėsmes.

Vasarį, pradedant dislokuoti batalionus, bus žengtas labai svarbus žingsnis. Tai bus atgrasomosios priemonės, dažnos karinės pratybos, bendradarbiavimas saugumo srityje. Taigi, Jungtinės Valstijos, kartu su kitomis NATO sąjungininkėmis, regione bus labai matomos, juo labiau kad kiekviena šalis pajėgumus didina savo ruožtu.

– Kadangi kalbame apie pajėgumus, pažiūrėkime į juos visos Europos mastu. Kai kurios šalys, panašu, nereaguoja į pastabas dėl jų finansinio indėlio į NATO ir, pasak kai kurių analitikų ar politikų, daugiausia remiasi JAV pajėgomis. Kaip į tai žiūri pati Amerika?

– Mes ir toliau raginame savo sąjungininkus judėti tinkama linkme, ypač sąžiningai prisidedant prie NATO. Jeigu saugumas yra šalies prioritetas, ir resursai turėtų būti paskirstyti atitinkamai. Manau šiuo klausimu jūs [Lietuva] galite nemažai papasakoti, parodydami, kad investuojate į tas sritis, kurios jums rūpi. Jūsų kalbos nelieka vien tik žodžiais, jūs imatės konkrečių veiksmų. Tai geras pavyzdys toms NATO sąjungininkėms, kurios dar nenusprendė, kaip dėl savo pačių saugumo turėtų būti paskirstyti finansiniai ištekliai.

– Ar Jungtinės Valstijos mato Rusiją kaip regioninę grėsmę?

– Tai, be abejonės, yra išbandymas. Bendra saugumo aplinka Europoje per pastaruosius keletą metų smarkiai pasikeitė. Neteisėti Rusijos veiksmai Ukrainoje, Krymo aneksija, ir iki šiol tęsiama intervencija – tai išties sukrėtė Europos saugumo pamatus. Jungtinės Valstijos, kartu su sąjungininkais, tarp jų ir Lietuva, į šį sukrėtimą reaguoti privalėjo tiek diplomatinėmis, tiek karinėmis priemonėmis. Kartu ieškojome būdų palaikyti sankcijas, Minsko, Normandijos derybose naudotis diplomatijos įrankiais, spausti Maskvą, kad ši laikytųsi Minsko susitarimų, ko, deja, ji iki šiol nedaro.

– Ko tikisi JAV iš Lietuvos kitose strateginėse srityse? J. Bidenas savo kalboje užsiminė apie energetikos sektorių, ekonominį augimą, įstatymo viršenybę. Gal galite konkrečiai išvardinti kur Lietuvai trūksta iniciatyvos?

– Mus liečia gerokai daugiau dalykų nei saugumas. Norėtume, kad ryšiai tarp mūsų žmonių stiprėtų ir studentų mainų programų pagrindu – lietuviai vyktų į Ameriką ir amerikiečiai vyktų į Lietuvą daugiau sužinoti apie jūsų kultūrą.

Tikimės, kad tvirtės ir ekonominiai saitai. Praėjusiais metais Lietuvos ir Amerikos prekybinių sandorių vertė siekė apie 1,5 mlrd. dolerių. Tokios amerikiečių bendrovės kaip „NasdaQ“, „Western Union“, „AIG“ Lietuvoje puikiai įsitvirtinusios. Norime padėti jums sukurti nuspėjamą ir patrauklų investicinį klimatą.

– Keli paskutiniai metai buvo ypač įtempti pasaulinės politikos atžvilgiu. Turiu galvoje regioninius konfliktus, kraštutinių dešiniųjų iškilimą, humanitarines krizes, „Brexit“, naujos pasaulinės recesijos simptomus. Ar šis „paketas“ kelia didesnį susirūpinimą nei dalinai panašūs ankstesni įvykiai?

– Be abejo, dalis krizių palietė ir mus. Tačiau, kalbant apie Europą ir jūsų išvardintus sunkumus, svarbu pabrėžti, jog Jungtinėms Valstijoms itin svarbu palaikyti gerus santykius su Europos šalimis, taip pat Jungtine Karalyste, kuri yra artima Amerikos sąjungininkė. Manome, kad geri britų santykiai su Europos Sąjunga (ES) labai svarbūs. Derybos dėl išstojimo, jei pastarasis įvyks, bus sunkios. Mes tikrai dirbsime su abiem pusėmis. Kita vertus, mums itin svarbu matyti Europą vieningą, laisvą ir taikią.

Intensyviai kovojame su teroro grėsmėmis, bandome spręsti pabėgėlių krizę. Visa tai vyksta palaipsniui, bet, šiaip ar taip, dirbdami kartu su šiais iššūkiais galime susitvarkyti. Jei grįžtume prie Europos vienybės, manau, Baltijos šalys yra puikus tokio tipo integracijos naudos pavyzdys. Visi teigiami dalykai nutikę per pastaruosius 25 metus, taip pat nuo jūsų įstojimo į ES, yra puikus pavyzdys, kaip gerai, kai Europa vieninga.

– Trečiadienį viceprezidentas J. Bidenas lankėsi Ankaroje, kur dar kartą išgirdo Turkijos reikalavimus išduoti perversmo rengimu kaltinamą musulmonų dvasininką Fethullah Guleną. Kiek ilgai užtruks procesas, kol Amerika priims sprendimą išduoti jį, ar ne?

– Manome, jog Turkija yra labai svarbi mūsų, kaip ir Europos, partnerė, reikšminga NATO sąjungininkė. Mes visiškai palaikome demokratinę Turkiją. Suprantame jų susirūpinimą. Gavome prašymą išduoti F. Guleną. Šį prašymą atidžiai nagrinėjame. Ties šiuo klausimu dirba teisės ekspertai. Jie palaiko ryšį su kolegomis iš Turkijos, kad susidarytume aiškesnį vaizdą.

Galutinį sprendimą priims teisėjas. Jis įvertins kitos šalies argumentus pagal mūsų dvišalį susitarimą. Darome viską, ką galime, kad padėtume kolegoms iš Turkijos pateikti reikalingus įrodymus.

– Kokia yra bendra Vašingtono pozicija santykiuose su Turkija po perversmo? Matome, kad Ankaros politikos vykdytojai linksta į Maskvą.

– Su Turkija bendradarbiavimą tęsiame daugybėje sričių, pavyzdžiui, spręsdami Sirijos klausimą. Bet manau kad jie, būdami suverenia valstybe, kalbėtis su kitomis vyriausybėmis teisę turi. Kaip ir Jungtinės Valstijos turi savus dvišalius santykius su Maskva ir su ja kalbasi, pavyzdžiui, tos pačios Sirijos klausimu.

– Ar JAV susirūpinusios dėl Turkijoje laikomos ginkluotės? Pavyzdžiui, Indžirliko oro pajėgų bazės, kurioje laikomi branduoliniai ginklai.

– Negaliu komentuoti šio klausimo. Nesu šių dalykų žinovas. Manau, šį klausimą turėtumėte užduoti Pentagonui. Tačiau pabrėšiu, kad partnerystę su Turkija vertiname. Be abejo, taip pat vertiname galimybę naudotis jos infrastruktūra, kurią paminėjote.

– Ar galime tikėtis kardinaliai kitokio Jungtinių Valstijų požiūrio į užsienio politiką po prezidento rinkimų šį rudenį?

– Tai labai sudėtinga. Negaliu spekuliuoti, ką bus parengusi naujoji administracija. Akcentuočiau tai, kad Jungtinių Valstijų istorijoje užsienio politikos tęstinumas visada buvo tvirtas. Žinoma, diskusijos verda, kampanijoje girdima retorika įdomi. Bet galiausiai užsienio politikos gairės priklausys nuo naujai išrinktos administracijos, Kongreso ir Amerikos žmonių valios.