Konvencijos formuluotei pritarė visiška konferencijos, skirtos paminėti Tarptautinės darbo organizacijos šimtmetį, dalyvių dauguma. Konvencija visiškai įsigalės tada, kai ją patvirtins šalių parlamentai.

Jungtinių Tautų darbo organizacija teikti siūlymus dėl konvencijos pradėjo dar 2015 metais. Darbai buvo pradėti dvejus metus prieš #MeToo judėjimą, kurį lėmė Holivudo magnatui Harvey'ui Weinsteinui pateikti kaltinimai dėl daugybės priekabiavimo ir prievartavimo atvejų. Bet Tarptautinės darbo organizacijos generalinis direktorius Guy'us Ryderis patikino, kad #MeToo judėjimas konvencijos svarstymui suteikė svarbos ir paskatino darbą pratęsti.

Jis teigė, kad derybos buvo sudėtingos, jas lydėjo vaidai. Vis dėlto buvo priimti punktai, įtvirtinantys darbuotojų apsaugos standartus, susijusius su įvairiais svarbiais klausimais, taip pat ir seksualiniu priekabiavimu. Pasak G. Ryderio, svarbiausia kliūtis buvo klausimas, kaip apibrėžti „pažeidžiamas grupes“.

Dauguma norėjo, kad konvencijoje į pogrupį būtų įtraukti homoseksualūs, biseksualūs, interseksualūs ir translyčiai žmonės. Kai kurių vyriausybių, pavyzdžiui, Afrikos šalių, atstovai priešinosi įtvirtintam sąrašui, tad geresnis būdas priimti kompromisą buvo įtvirtinti tik bendro pobūdžio nuorodą į grupes, kurias konvencija laiko pažeidžiamomis. Nors kai kurios grupės yra labiau pažeidžiamos ir nuo priekabiavimo darbe kenčia dažniau, tarkime, moterys, vis dėlto konvencija numato apsaugą visiems.

Darbdaviams buvo svarbu išsiaiškinti, ar pagal priimtą konvenciją jie bus atskaitingi už darbuotojų priekabiavimą ne darbo vietoje. Konvencija buvo siekiama pasiekti aukso vidurį ir įpareigoti darbdavius užkirsti kelią priekabiavimui ir smurtui, „kiek tai yra jų galiose“. Tad darbdavys turėtų būti atsakingas už tokias situacijas, kurias jis galėjo kontroliuoti.

G. Ryderis pripažino, kad konvencija bus nenaudinga ir neturės jokio poveikio, jei nebus patvirtinta Jungtinių Tautų narių šalių parlamentarų.