Nors karalių Charlesą III (Karolį III) žmonės pirmiau pasveikins Berlyne, o ne, kaip tikėtasi, Paryžiuje, jo tikslai išlieka tie patys: įtvirtinti gerėjančius Didžiosios Britanijos santykius su Europa ir parodyti, kad jis gali padėti Jungtinei Karalystei užkariauti širdis ir protus užsienyje, kaip tai septynis dešimtmečius sėkmingai darė jo motina.

Tačiau sprendimas atšaukti pirmąjį kelionės etapą dėl Prancūzijoje vykstančių protestų prieš planuojamus pensinio amžiaus pakeitimus gali apsunkinti Charleso III, kaip monarcho, pirmąją didelę tarptautinę misiją. O pirmieji įspūdžiai svarbūs, 74-erių Charlesui III rengiantis gegužės 6-ąją įvyksiančiai karūnacijai.

Charlesas turės mažiau galimybių prisistatyti. Tai reiškia, jog jis turės labai drausmingai išnaudoti turimas galimybes, kad maksimaliai padidintų poveikį – šioje kelionėje nebus daug antrų šansų.

„Charlesas turės mažiau galimybių prisistatyti, – sakė Bostono universiteto šiuolaikinės Didžiosios Britanijos istorijos profesorė, karališkosios teisės ekspertė Arianne Chernock (Arian Černok). – Tai reiškia, jog jis turės labai drausmingai išnaudoti turimas galimybes, kad maksimaliai padidintų poveikį – šioje kelionėje nebus daug antrų šansų.“

Rugsėjį po karalienės Elizabeth II (Elžbietos II) mirties į sostą įžengęs Charlesas III iš pradžių siekė daugiau. Kelių dienų kelionės po dvi didžiausias Europos Sąjungos šalis turėjo pabrėžti Didžiosios Britanijos ministro pirmininko Rishi Sunako (Rišio Sunako) pastangas atkurti santykius su bloku po šešerius metus trukusių ginčų dėl „Brexito“ ir atkreipti dėmesį į bendrą šalių istoriją, joms susivienijus prieš Rusijos agresiją Ukrainoje.

Dabar viskas priklauso nuo Vokietijos.

Sutrumpinta kelionė prasideda trečiadienį Berlyne, kur Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris (Frankas Valteris Šteinmejeris) prie istorinių Brandenburgo vartų pasveikins Charlesą III ir karalienę konsortę Camillą (Kamilą).

Karalius ketvirtadienį turi pasakyti kalbą Vokietijos parlamente – Bundestage. Jis taip pat susitiks su kancleriu Olafu Scholzu (Olafu Šolcu), kalbėsis su Ukrainos pabėgėliais ir susitiks su Didžiosios Britanijos ir Vokietijos kariškiais, dalyvaujančiais bendruose projektuose.

Karališkoji pora penktadienį nuvyks į Hamburgą, kur aplankys memorialą „Kindertransport“, skirtą žydų vaikams, Trečiojo Reicho laikais pabėgusiems iš Vokietijos į Didžiąją Britaniją, ir dalyvaus renginyje, skirtame žaliajai energijai, o po to grįš į Jungtinę Karalystę.

Karalių vykti į kelionę paragino R. Sunakas, kuris pirmąjį savo darbo pusmetį derėjosi dėl ilgai besitęsiančio ginčo Šiaurės Airijos prekybos taisyklių po „Brexit'o“ klausimu ir pasiekė susitarimą su Prancūzija dėl priemonių prieš prekeivius žmonėmis, mažomis valtimis gabenančius migrantus per Lamanšo sąsiaurį. R. Sunakas tikisi, kad karališkojo vizito paskatintas geranoriškumas padės sudaryti sąlygas pažangai sprendžiant kitus klausimus, įskaitant Didžiosios Britanijos grįžimą į ES programą, pagal kurią finansuojami moksliniai tyrimai visoje Europoje.

Tai pirmas didelis išbandymas, kuris parodys, ar Charlesas III gali būti veiksmingas „minkštosios galios“, kurią tradiciškai turi Vindzoro rūmai, įkūnytojas, padedantis Didžiajai Britanijai siekti savo geopolitinių tikslų pasitelkiant tūkstančio metų senumo monarchijos spindesį.

Windsorai (Vindzorai) yra tarp labiausiai atpažįstamų žmonių planetoje. Nors jų oficialius įgaliojimus griežtai riboja įstatymai ir tradicijos, jie sulaukia žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio iš dalies dėl istorinių ceremonijų ir regalijų, taip pat dėl to, kad visuomenę žavi jų asmeninis gyvenimas.

Velionė karalienė Elizabeth II buvo to įsikūnijimas – monarchė, su kuria visi norėjo susitikti išgerti arbatos, jei ne dėl kokios nors kitos priežasties, tai bent dėl ilgo jos valdymo.

Elizabeth II įtaką iš dalies lėmė tai, kad per 70 karaliavimo metų ji surengė daugiau kaip 100 valstybinių vizitų, susitiko su prezidentais ir ministrais pirmininkais iš viso pasaulio ir valdė nuo Šaltojo karo iki informacinio amžiaus.