– Kodėl vakarykštės J. Prigožino laidotuvės buvo tokios įslaptintos?

– Komentatoriai iš principo sutinka, kaip ir įvairūs kiti korespondentai – siekiant išvengti viešų pasisakymų ir kaltinimų, adresuotų Kremliui ir V. Putinui. Nes skirtingai nei Rusijos propaganda, būtent J. Prigožino sekėjai ir įvairūs kanalai vienareikšmiškai tvirtina, kad lėktuvas buvo numuštas Rusijos raketomis, dvejomis raketomis – čia jų tokia versija, „prigožininkų“. Ir, kad, žinoma, įsakė, veikiausiai Putinas, todėl, kad pats vienas Sergejus Šoigu nebūtų išdrįsęs to padaryti. Ir kadangi šita akcija buvo suplanuota V. Putino t. y. nužudymas, buvo bijomasi, kad „prigožininkai“ prišnekės, ko nereikia, tada korespondentai išplatins, ką nereikia ir tai galėtų sukelti nepasitenkinimą būtent tokių fašistinių ultra dešiniųjų grupuočių, kurios bandytų susivienyti ir padaryti kažkokius veiksmus. Siekiant išvengti viso to, buvo padaryta taip, kad visi trys svarbiausi „Wagner“ vadai būtų palaidoti skirtingose kapinėse mėtant pėdas, nepranešant kur ir kada vyks laidotuvės, darant jas uždaras ir ypatingai slepiant Prigožino laidotuves.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar galima sakyti, kad V. Putino valdžia su J. Prigožino nugalabijimu, galbūt, ir tokiomis slaptomis laidotuvėmis, tik dar kartą įrodo, kad jie dabar savo valdžią įtvirtino kaip dar niekada nebuvo?

– Na, aš tuo ne visai tikras. Jie norėtų, kad taip būtų, kad įtvirtintų taip stipriai savo valdžią. Problema yra ta, kad V. Putino, Kremliaus valdžia apskritai dominavo prieš bet kurią demokratinę opoziciją, ar ji būtų liberalioji, ar kokia nors kita. Nes ji buvo užspausta, išvyta, susodinta į kalėjimus, išnuodyta ar sulaužyta, nukankinta. Ir tam ilgą laiką pritarė ultra dešinieji, įvairios pro-fašistinės grupuotės, kurių dauguma palaikė V. Putiną. Bet konfliktas šiais metais atsitiko ne su demokratinėmis jėgomis, o būtent su ultra dešiniosiomis: nacionalistais, patriotais, Z patriotais. Tai būtent tie, kurie yra pasiryžę ne taikiai išeiti į gatves, o kautis, šaudyti, atakuoti, sprogdinti. Ir todėl pasikeitė visiškai situacija. Tai, kad V. Putinas nori apsimesti, kad jis jau nugalėjo ir sutriuškino visus šituos Z patriotus – tai yra iliuzija. Kadangi tie visi Z patriotai šiandien galvoja truputį kitaip. Jie galvoja, žiūrėkit, dar viena ataka prieš mus, dar vienas įžeidimas mums, mes turime eiti į pogrindį ir dar aktyviau, ryžtingiau, negailestingiau kovoti su mafijiniu – taip jie ir vadina – V. Putino režimo, vadinasi, su ta grupuote, kuri užgrobė Rusiją. Tiesa, šis konfliktas tarp ultra dešiniųjų anaiptol nieko gero nežada Baltijos šalims, jeigu kuri nors pusė laimėtų. Tol kol jie pešasi tarpusavyje, tai yra tokia ne visai bloga naujiena, nes dėmesys yra nukreipiamas kol kas nuo užsienio šalių į savo vidinį konfliktą, vidinę kovą dėl valdžios Kremliuje.

– Ar tai reiškia, kad iš „prigožininkų“ dar tikrai galime tikėtis kažkokių siurprizų? Tiksliau, ar Kremlius pats jų turėtų bijoti?

– Aš manau, kad tiesiogiai iš tokios organizacijos, kurios jau beveik nebėra, tikėtis grėsmės Kremliui netenka. Bet šita grupuotė buvo labai giliai, pabrėžiu, labai giliai susijusi su įvairiu organizuotu nusikalstamumu ir Rusijoje, ir pasaulyje, ir ypač Afrikos šalyse. Ir šitas organizuotas nusikaltėlių pasaulis paprastai nepriima tokių ultimatumų, kuriuos diktuoja, šiuo atveju, Kremlius. Ir minėtas konfliktas turėtų kristalizuotis, subręsti ties kitais lyderiais. Kokie tai galėtų būti lyderiai ir kokie jų būtų veiksmai kol kas sunku spręsti. Veikiausiai, artimiausiu metu galime pamatyti tam tikrų V. Putino žmonių žudymą, kurį organizuos ultra dešinieji kaip teroristinį atsaką į Kremliaus puolimą.

Veikiausiai, artimiausiu metu galime pamatyti tam tikrų V. Putino žmonių žudymą, kurį organizuos ultra dešinieji kaip teroristinį atsaką į Kremliaus puolimą.

– Na, jūs sekate ne tik pačių rusų skelbiamas žinias, bet ir jų socialinius tinklus. Kaip ten keičiasi eilinių rusų nuotaikos nuo to laiko, kai buvo paskelbta apie mįslingą J. Prigožino žūtį?

– Na, reikia pasakyti, kuo aš remiuosi. Išties, yra visa aibė nepriklausomų sociologų, psichologų ir užsienyje, ir kurie turi savo atstovus Rusijoje. Jie daro tokius, sakyčiau, gal ne reprezentacinius, bet giluminius tyrimus, klausinėjant įvairių regionų žmones ir iš to mes galim matyti tokią bendrą situaciją. Tai aš visada juokauju taip, kada padaromos tokios apklausos – vis dar priešas numeris vienas yra Amerika, numeris du – Ukraina, o numeris trys, ir čia labai įdomu, – Kremlius arba Maskva. Kitaip tariant, ta neapykanta, kuri susikaupia Rusijoje, yra nepaprastai didelė, tiktai dar šiandien neranda savo sprogimo t. y. krypties, kas kaltas. Kaltinti vien tiktai Ukrainą jiems nebepakanka. Ir yra suprantama, kad tai yra nepagrįsta arba nepakankama, ukrainiečiai ir taip yra priešai, o neapykantos yra žymiai daugiau. Ir tada bandoma surasti, kas gi dar galėtų būti tarp savųjų. Ir, žinoma, išdavikų klausimas, išdavikų tema yra numeris vienas. Kadangi demokratai, kaip jau minėjau, yra išvyti, nukankinti, susodinti į kalėjimus, tai jie ir nelaikomi išdavikais. Išdavikų ieškoma savam tarpe, savoje aplinkoje. Ir ta grėsmė, tokia įtampa stipriai kaupiasi ir kiekvieną dieną yra fiksuojamos dešimtys ar šimtai agresijos išpuolių vienų politiškai nusiteikusių rusų prieš kitus. Muštynės troleibusuose, gatvėse, automobilių gadinimas, kitaip tariant, tokia vidinė įkaitusi neapykanta, kuri vis dar negauna krypties. Ir, kaip minėjau, būtent dėl to, kad nėra organizuotos lyderystės, mes nematome, kad šitas įkaitęs balionas kažkur sprogtų ar prasiveržtų.