Norėdama pritraukti kuo daugiau turistų, Liepoja atvėrė carinės Rusijos įkurtą, o vėliau Sovietų sąjungos išplėtotą karinį miestelį, vadinamą Karosta. Buvusioje jūreivių „gauptvachtoje“, kuri virto lankomiausiu Latvijos muziejumi, suteikiama proga pasijusti areštuotuoju. Caro statytuose bet taip ir nepanaudotuose Pajūrio gynybinių įtvirtinimų tuneliuose galima landžioti su vadovu pasišviečiant deglais. Liepojos karinis miestelis įžymus ir didžiausiu Baltijos šalyse soboru anuomet paverstu kino teatru, ir žiemą karštu oru iki 18 laipsnių įšildytu didžiuliu maniežu.

Latviškas vaiduoklis

Vienas įdomiausių ir legendomis apipintų Liepojos objektų yra 1893 metais pastatyta karinė ligoninė. Po 1905 metų revoliucijos Rusijos caro nurodymu ji tapo areštine. Nors per šimtą metų daug kartų keitėsi Latvijos vyriausybės, tačiau areštinės paskirtis - bausti prasižengusius buvusiai karo ligoninei išliko.

Liepojos areštinės belangėse dienas leido ir Vokietijos kariuomenės dezertyrai, ir Latvijos legionieriai, ir sovietų sąjungos jūreiviai, ir dabartinės Latvijos kariuomenės kariai.

Vokiškasis laikotarpis apipintas legenda. Iš tolimo Latvijos miestelio atkeliavusi mergina areštinėje radusi sušaudytą mylimąjį pasikorė. Ir šiandien po areštinę vaikšto jos dvasia baltos damos pavidalu. Liepojos praeitimi besidomintis vietinio laikraščio pardavimų vadybininkas Juris Rakis sakė matęs tą šalčiu dvelkiančią damą. Jis papasakojo daugybę istorijų, kaip drąsuoliai išvydę baltąją damą padarydavo į kelnes.

Niūrus areštinės gyvavimo laikotarpis buvo ir sovietmetį. Areštuotieji sėdėdavo mažytėse kamerose tarp juodų sienų. Pasak vieno tuometinio generolo, tamsoje kareiviai, geriau apmąsto savo prasižengimus.

Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo areštine naudojosi ir šios šalies kariuomenė. Latvių kariai nebuvo paklusnūs. Nuo 1994 metų, kai iš karinio miestelio pasitraukė Rusijos kariuomenė, areštinėje spėjo pabūti net 1642 Latvijos kariai. Vienas šauktinis per pusantrų metų tarnybos areštinėje išbuvo rekordiškai ilgai - 260 dienų. Paskutinis kareivis iš areštinės išėjo 1997 metais.

Autografai ant sienų

Sovietmečiu, kaip pasakojo J.Rakis, kariai į areštinę patekdavo už girtuokliavimą, nepaklusnumą, vagystes. Dalinio vadas galėdavo skirti iki dešimt dienų arešto, o generolas iki mėnesio.

Kamerose buvo tik nedidelis geležinis staliukas, plikos cementinės grindys, mažas labai silpnai šviesą praleidžiantis langas su didžiulėmis grotomis.

Miegoti tekdavo ant tik naktį atlenkiamų medinių gultų. Dieną areštuotasis turėdavo sėdėti ant šaltų grindų arba stovėti. Ypač stipriai prasižengę būdavo įkišami į karcerį - aklinai tamsią patalpą be gultų.

Kartais paveikti šalčio, juodų sienų, tamsos, ankštos patalpos, sargybinių smurto bei sklandančių mitų apie vaiduoklius areštuotieji nusižudydavo.

Ant areštinės kamerų sienų sovietiniai jūreiviai paliko įrėžę savo vardus, arešto dienų skaičių, linkėjimus sėdintiems. Autografų yra net karceryje, kuriame aklinai tamsu ir užrašai matosi tik atidarius duris.

„Viešbutis“ areštinėje

Praėjusiais metais niūrioji areštinė pripažinta populiariausiu Latvijos turizmo objektu. Už pusantro lato (aštuonis litus) galima apžiūrėti kameras, apsaugos darbuotojų kambarį, kalėjimo viršininko kabinetą, kuris atrodo tarsi KGB karininko darbo vieta. Kabo Lenino portretas, stovi stalai su raudonomis staltiesėmis, du telefonai, stalinė lempa - vienintelis šviesos šaltinis bei rašomoji mašinėlė.

Areštinėje, kuri virto muziejumi, personalas vaikšto su Sovietų sąjungos armijos uniforma, yra apsauginiai šunys, kabo sovietinės Latvijos vėliava. Didžiausias įdomumas tai, kad kiekvienas muziejaus lankytojas gali pasijusti areštuotuoju. Už du latus (dešimt litų) rengiamas ekstremalių nuotykių realybės šou “už grotų”. Dalyviai uždaromi į kameras, maitinami areštuotuojų maistu, jiems skiriamos specialios užduotys, kurias turėdavo atlikti pakliuvusieji į „gauptvachtą“.

Dar geriau įsijausti į kalinių pojūčius galima už 5 latus (maždaug 25 litus) praleidus naktį “liuksinėje” kameroje su metaline lova ir čiužiniu arba „ekstremalioje“ kameroje, kur ant grindų patiestos tik medinės lentos ir antklodės.

Į požemius su deglais

Požeminiai tuneliai, katakombos, urvai atrodo paslaptingai ir traukia žmones. Liepoja tokių objektų taip pat turi. Rusijos caras Aleksandras II 1894-1908 metais skyrė 50 milijonų auksinių rublių Liepojos šiauriniams įtvirtinimams statyti.

Iškasus kalvas šalia jūros buvo daromos formos ir liejamos katakombos, kurių sienos buvo trijų metrų storio. Kad iš jūros pusės nesimatytų įtvirtinimų, ant jų vėl buvo supiltos žemės. Tuneliai buvo gerai suplanuoti. Dėl klaidžių tunelių į vidų patekę priešai negalėjo užsiimti patogių šaudymo pozicijų, susiorientuoti erdvėje. Arkinio pavidalo labai lygai nulietos tunelių lubos apsaugodavo nuo kulkų.

Nors praėjo beveik 100 metų, tačiau įtvirtinimai vis dar yra geros būklės. Iš išorės kiek apirę, bet viduje jie tik truputį pasidengė pelėsiais. Katakombų sienos išlietos vien tik iš betono, kuris puikiai atlaikė ir laiko, ir drėgmės poveikį. Nors tuneliuose yra elektros apšvietimas, tačiau, kad būtų įdomiau, kelių aukštų požemiais siūloma pasivaikščioti pasišviečiant deglais.

Paradoksas, kad labai svarbūs, brangiai kainavę įtvirtinimai nė karto nebuvo panaudoti gynybiniams tikslams.

Įžymybių giminaitis

Į Liepojos karinį miestelį Karosta tenka važiuoti per netikėtai išgarsėjusį pakeliamą tiltą, vadinamą Kalpaka.

Šio 1906 metais statyto tilto metalinės konstrukcijos buvo pagamintos Briansko gamykloje (Rusija). Ta gamykla ypatinga tuo, kad metalines konstrukcijas pagamino Paryžiaus Eifelio bokštui. Iš šios gamyklos pateikto metalo buvo sukonstruoti ir JAV simbolio - Laisvės statulos kėlimo mechanizmai. Liepojos gyventojams jų tilto sąsaja su pasaulinio garso įžymybėmis kelia pasididžiavimą.

Norėdamas išgarsinti Liepojos tiltą bei pasipuikuoti savimi vienas drąsus karo pilotas tarpukarį praskrido po šiuo aštuonis metrus virš vandens esančiu 32 metrų ilgio tiltu. Už šį „žygdarbį“ karinė vadovybė pašalino jį iš tarnybos.