Medinės valtys, žuvys, lieptai, vytelėmis sutvirtinti salų krantai ir šiaudinių, moliu drėbtų namų gyventojai – Pietų Ukrainos egzotika. Šalies, kurios šiemet, deja, turistai vengia.

Tik du keliai

Ukrainos rytuose verdant mūšiams, o likusioje šalies dalyje netylant politinėms diskusijoms, viename piečiausių šios didžiausios Europos šalies kampelių girdėti tik valčių variklių burzgesys.
Odesos apskrityje, Dunojaus upės deltoje, 75-iose salose, įsikūręs Vylkovės miestas. Nors ši vieta mažai žinoma net ukrainiečiams, ji dažnai tituluojama Ukrainos Venecija.

Dunojus, tekėjęs per dešimt šalių, čia įteka į Juodąją jūrą, sukurdamas didžiulę deltą, besidriekiančią dviejų šalių teritorijomis. Upės vidurys ties Vylkovės miestu – neutrali zona, o kitame krante – jau Rumunijos pasienis.

Nuo rajono centro – Odesos į mažąją Veneciją veda du keliai. Pasirinkę vaizdingesnį – besidriekiantį palei jūrą ir neaprėpiamus javų bei saulėgrąžų laukus, užtrunkame kone dešimt valandų.

Dar sovietmečiu statyti ir nerekonstruoti ūkinės paskirties keliai neleidžia automobiliui įsibėgėti ir priverčia grožėtis neaprėpiamais šios šalies horizontais. Išvydus Vylkovės miesto ženklą, miestelis jau glūdi tamsoje.

Prieglobstis kazokams ir sentikiams

XVII a. gelbėdamiesi nuo Rusijos patriarcho Nikono paskelbtos reformos, Dunojaus deltoje prieglobstį rado Kubanės kazokai ir sentikiai – lipovanai. Jų įkurta gyvenvietė buvo žinoma kaip Lipovanų kaimas. 1762 m. miesto statusą gavusi gyvenvietė mažai tepasikeitė.

Šiandien, skrodžiant kanalus tarp daugybės salų, vaizdai primena senovę: medinės valtys, lieptai, vytelėmis sutvirtinti salų krantai ir iš šiaudinių, moliu drėbtų namų pasirodantys senieji gyventojai. Salose, toliau nuo centro, iki šiol gyvena keli šimtai lipovanų.

Vienas jų – dėvintis kapitono kepurėlę ir jūrininko marškinėliais vilkintis Nikolajus. Buvęs inžinierius šiandien gyvena žemutinėje miestelio dalyje ir užsiima turistų plukdymu po savo gimtąsias vietas.

Sentikiai, įsikūrę salose, iki šiol gyvena be elektros energijos – jų buitis ir gyvenimo būdas beveik nepasikeitė per šimtmečius.

"Tai, ką matote plaukdami dabar, matė ir jie, atvykę čia prieš tris šimtus metų. Aš taip pat gimiau sentikių šeimoje ir baigiau mokyklą be elektros, prie žibalinės lempos. O nuo penktos klasės didele medine valtimi jau vykdavome į mokyklą Vylkovėje", –  plaukiant tarp nedidelių, meldais apaugusių salelių, apie egzotišką čiabuvių buitį pasakoja Nikolajus.

Šiemet turistų mažiau

Ankstų rytą Vylkovės miestelyje gyvenimas užverda visu pajėgumu – burzgiančios žvejų valtys jau grįžta iš žūklės, vaikai siaurais mediniais takeliais tarp kanalų skuba į mokyklą.
Vylkovės gyventoja Larisa nuo ryto įsikuria autobusų stotelėje pagrindinėje miesto gatvėje. Akylai stebėdama atvažiuojančius automobilius ir iš autobuso išlipančius atvykėlius, ji ieško turistų. Juos atpažinusi siūlo nakvynę ir ekskursijas laivu po kanalų tinklą.

"Šiemet jaučiasi, kad žmonės bijo vykti į Ukrainą", – dėl sumažėjusių turistų srautų skundžiasi moteris.

Ilgos mėlynos kapitono Nikolajaus valties variklis užsiveda. Mūsų kelionė prasideda nuo pat kairiojo Belgarodo kanalo. Tai centrinė Vylkovės gatvė. Miesto pavadinimas kilęs nuo slaviško žodžio vylka (šakutė – liet.).

Tekėdamas Dunojus išsišakoja, taip sukurdamas tris pagrindinius tarsi šakutės formos kanalus. Jie sujungti daugybe mažesnių kanalų, leidžiančių priplaukti prie kiekvieno namo kiemo.

Iš molio ir meldų

Nikolajus perspėja: būtina turėti asmens dokumentus ir nefotografuoti pasienio ruože. Plaukiant Ukrainos teritorijoje plačiausioje Dunojaus upės vietoje, matyti abiejų šalių pasienio postai.
Laive guli du įrankiai – molio semtuvas ir meldų pjautuvas. Salose nuo senų laikų statomi namai iš molio ir šiaudų. Toks statybos būdas čia prigijo ne tik dėl pakrantėse randamų reikalingų medžiagų, bet ir dėl savo išskirtinių savybių – kvėpuodami jie nelaiko viduje drėgmės.

Gidas pripažįsta, kad šie džiovinti meldai – vienas iš vietinių uždarbiavimo būdų. Pjaunami, rišami, džiovinami ir parduodami Europos ekologinės statybos rinkai.

Paklaustas, kaip nepasiklysti šioje kanalų raizgalynėje, Nikolajus aiškina: "Jeigu iki nakties švenčiu pas draugą ar tiesiog pakyla rūkas, įkišu ranką į vandenį, pajaučiu vandens tekėjimą. Prieš srovę bet kuriuo kanalu plaukdamas pateksiu į miesto centrą. Jei pasroviui – į Dunojų ar Juodąją jūrą."

Dunojus – pragyvenimo šaltinis

Anot Nikolajaus, Vylkovės gyventojai pragyvena iš vandens ir rasos: 9 tūkst. miesto gyventojų buitį diktuoja upė.

Žvejyba ir žemės ūkis – pagrindiniai šio rajono uždarbio šaltiniai. Užliejamos Dunojaus pievos drėgnos ir ypač derlingos. Vylkovė žinoma dėl savo braškių, vaisių ir 'Navak' vynuogių, augančių tik sentikių gyvenamosiose salose. Tačiau šios vietos vizitinė kortelė – Dunojaus silkė.

"Kasmet pavasarį, kai upės vanduo pasiekia septyni laipsniai, šios žuvys atplaukia čia neršti. Tuomet ne tik vanduo užverda, bet ir žvejų nusėstos pakrantės. Daktaras, juristas ar mokytojas – visi eina atostogų ir tampa žvejais tuo metu. Kai kurie net išeina iš darbo – užsidirbti per šiuos tris neršto mėnesius galima visiems metams", – pasakoja 60-metis Nikolajus, kuriam šypsantis sublyksi vienas kitas auksinis dantis.

Dunojaus žemupyje aptinkamos 103 žuvų rūšys Vylkovę ir jo apylinkes paverčia tikru žvejų rojumi. Daugelio miestiečių namuose kabo nuotraukos su pagautais didžiuliais šamais.

Politinių aistrų nėra

"Politika mažai mus jaudina. Čia valdžios ir valstybių sienos keitėsi, tačiau mums, Vylkovės gyventojams, svarbiausias yra Dunojus, kuris ramiai teka jau daugybę metų", – prisipažįsta 84-erių senbuvė Olga ir pakviečia prisėsti savo gėlėse skendinčiame sode.

Moteris juda sunkiai ir vis dejuodama susiima už nugaros, tačiau, pažvelgus į tvarkingą ir vešintį daržą, matyti stipri šeimininkės ranka.

Olga, mokanti ukrainietiškai, rusiškai, rumuniškai ir moldaviškai, Vylkovės gyventojus apibūdina kaip darbščius, tačiau apolitiškus. Šį politinį pasyvumą, anot jos, galėjo nulemti stipraus identiteto nebuvimas.

"Mano seneliai ir tėvai ne visuomet žinodavo, kokioje šalyje jie gyvena, – kažkur priimti įstatymai dažnai perkeldavo sieną tai į Rumuniją, tai į Moldavą. Nors dabar jau ilgai gyvename Ukrainoje, aš save laikau tiesiog Vylkovės gyventoja", – apibendrino Olga.

Dažnai ši išskirtinė georgrafinė padėtis jaunuoliams padėdavo išvengti privalomosios karinės tarnybos.

"Yra toks terminas: irkluoti nuo armijos. Kai atvažiuodavo šaukti į armiją, vaikinai tiesiog perplaukdavo į kitą Dunojaus krantą", – išduoda moteris.

Daugiau nei transportas

"Tiltas Vylkovėje – neutrali teritorija. Jei vaikinas perėjo į kitą salą pas jam patinkančią mergaitę, jos kaimynai gali jį išvyti, tačiau jei įsimylėjėlių pora spėjo nubėgti iki tiltelio, ten jie gali bučiuotis nors iki ryto – ši vieta, kaip ir valtis, yra neutrali teritorija", – pasakoja Nikolajus, tačiau šio miesto nelaiko romantiška vieta.

Skrosdami tarsi voratinklį painų Vylkovės kanalų tinklą, sutinkame daugybę valčių ir didesnių laivelių. Juose matosi plukdomi tinklai, buities technika ar maisto produktai. O kiekvienas kiemas šalia kanalo turi garažą. Dažniausiai tai tiesiog pakeliamasis tiltas ar vertikaliai pakeliama tvora.

Sovietmečiu vyravo tokia tradicija: kiekvienas jaunuolis turėdavo pasistatyti valtį, dažniausiai iš Rusijos atplukdyto medžio, ir tik tuomet galėjo oficialiai prašyti patikusios merginos rankos.
"Valtis Vylkovėje – ne tik transporto priemonė. Tai antrieji namai. Čia skiriami pasimatymai, įsimylima, bučiuojamasi, ištekama ir... skiriamasi. Į kitą pasaulį taip pat plukdoma valtimi", – įsikibęs į savo laivo vairą pasakoja Nikolajus.

Našle tapusi Olga, paklausta, ar jos pirmasis bučinys buvo taip pat valtyje, greit atkerta: "Visi esame pavargę nuo tų valčių. Su vyru pasibučiavau paprastai, bet neprastai – kino teatre."
Plaukiant kanalais prie vienos kitos tvoros vis kabo užrašas "Vino", skelbiantis čia parduodamą naminį "Navak" vyną. Nikolajus suskumba peršifruoti šį užrašą – "Vot I Naša Astanovka" ("štai ir mūsų stotelė" – liet.).