„Panorama“ pradeda reportažų ciklą apie svarbiausias jo temas. Pirmasis – apie tai, kad kibernetinė erdvė bus paskelbta nauja kovos veiksmų arena, bet NATO neturi kibernetinės karybos strategijos.

Priešas šiapus vartų – Demokratų partijos vadovybė Jungtinėse Valstijose prieš porą savaičių pripažino, kad programišiai visus metus naršė po jos kompiuterių tinklą ir vogė duomenis. Įsilaužimą aptikusi bendrovė ir šaltiniai JAV administracijoje sako, kad pėdsakai veda į Rusiją.

„Na, tai gali būti valstybės finansuojami programišiai, nors dabar Rusijos vyriausybė tai neigia. Tačiau neigia bet kuri vyriausybė, vos tik tai atskleidžiama“, – teigia bendrovės IDT911 įkūrėjas Adamas Levinas.

Bet duomenų vagystė ir šnipinėjimas – tik nemalonumas, palyginus su kitomis Rusijai priskiriamomis kibernetinėmis atakomis, kurių sparčiai daugėja. Vokietijoje sugriauta aukštakrosnė, o Ukrainoje ketvirtis milijono žmonių liko be elektros, sužlugdžius skirstomąjį tinklą. Todėl šios kibernetinės gynybos pratybos Taline kasmet sulaukia vis daugiau dėmesio ir jau tapo didžiausiomis pasaulyje.

„Matome augančią puolamųjų kibernetinių operacijų tendenciją, ir žvalgyboje, bet ir apskritai, siekiant pergalių tarptautiniuose santykiuose“, – aiškina pratybų „Locked Shields 2016“ scenarijų autorius Rainas Ottis.

Varšuvos vadovų susitikime kitą savaitę laukia tikras lūžis – NATO paskelbs, kad gali stoti į karą ne tik su priešu, kuris užpuola aljanso žemę, bet, teoriškai, net ir su šalimis kitoje pasaulio pusėje.

„Sutarėme, kad kibernetinę erdvę pripažinsime operacijų sritimi, tokia pat kaip oras, jūra ir sausuma. Kibernetinė gynyba yra kolektyvinės gynybos dalis. Nusprendėme, kad kibernetinė ataka gali įjungti penktąjį straipsnį, vadinasi, kibernetinė ataka gali pradėti kolektyvinę gynybą, nes manome, kad kibernetinės atakos gali sukelti daug žalos ir būti labai pavojingos“, – tikina NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.

Į kibernetinę gynybą NATO atkreipė dėmesį, kai prieš devynerius metus programišiai iš Rusijos atkirto Estiją.

Estija garsėja kibernetine gynyba, bet NATO vis garsiau kalba, kad reikia ir puolamųjų operacijų.

Antai aljansui kol kas sunkiai sekasi rasti sprendimų, kaip įveikti Rusijos oro ir jūrų gynybą Kaliningrade, kuri gali užkirsti kelią pastiprinimams į Baltijos šalis. O kibernetinė karyba galėtų prireikus padėti tai padaryti, nesukeliant trečiojo pasaulinio karo.

„Išgirstame, kad reikėtų naujai mąstyti, kaip su grėsme susidoroti nekibernetinėmis priemonėmis. Bet nuo Šaltojo karo aljansas prarado daug elektroninės kovos priemonių kompetencijos, pajėgumų, kuriais būtų galima neutralizuoti priešlėktuvinės gynybos pajėgumus. Ir tektų imtis kibernetinių veiksmų, taigi neutralizuoti taikinius Rusijoje. Kaip Rusija į tai reaguotų? Doktrinoje rašoma, kad atsakytų ir branduoliniu ginklu“, – sako Estijos tarptautinio gynybos studijų centro tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.

Ką jau kalbėti, kad vien kibernetinės karybos strategija padėtų atgrasyti priešą. Bet NATO vadovas pabrėžtinai kalba tik apie gynybą ir savo sistemų apsaugą.

„Ką darome, yra gynybinio pobūdžio, bet svarbu plėtoti savo gynybinius pajėgumus, ir svarbu galėti įvardyti kaltininką. Nes vienas iš kibernetinių iššūkių yra, kad ne visada lengva pasakyti, kas konkrečiai jus puola“, – aiškina J. Stoltenbergas.

Kai vis daugiau šalių, nuo Kinijos iki Irano, kelia grėsmę NATO narėms, vien saugotis nepakaks.

„Kibernetinėje erdvėje karas vyksta visai karštas. Patiriame šimtus tūkstančių atakų kasdien“, – prisipažįsta JAV laivyno vadas Johnas Richardsonas.

Tačiau, kaip užsiimti aktyvia gynyba, NATO kol kas neturi strategijos ir netgi jos nekuria. Antai Pentagonas turi galingų puolamųjų pajėgumų ir juos naudoja, bet net NATO viduje vengia dalytis informacija. Pasirengimo ir pajėgumų stoka gali išprovokuoti priešą imtis to, kas baugina labiausiai: surengti puolimą, kuris bus per menkas išprovokuoti karinį atsaką, bet pakankamas pakirsti tikėjimą NATO veiksmingumu.