Pereiti į pagrindinį turinį

Naujieji rusų emigrantai: svajonės, įvaizdis ir realybė

2024-11-17 12:00

Naująja Rusijos opozicijos lydere save matanti Aleksejaus Navalno našlė prisipažino: Kremliaus kritikai kol kas neturi jokio plano, kaip nutraukti diktatoriaus valdymą. Ar naujieji rusų emigrantai apskritai gali tapti reikšminga politine jėga?

 Akligatvis: Kremliaus opozicija sako norinti, kad jų šalyje nebeliktų diktatoriaus, tačiau kaip tai pasiekti, nežino.
Akligatvis: Kremliaus opozicija sako norinti, kad jų šalyje nebeliktų diktatoriaus, tačiau kaip tai pasiekti, nežino. / C. Koallo / DPA/ „Scanpix“ nuotr.

Neturi aiškaus plano

Iki vyro mirties daugiau opozicijos lyderio sutuoktinės vaidmeniui, o ne aktyviai politinei veiklai jėgas skyrusi Julija Navalnaja kartu su Ilja Jašinu ir Vladimiru Kara-Murza sekmadienį Berlyne planuoja protesto akciją. Nors užsienyje gyvenančių rusų protesto akcijų prieš karą Ukrainoje būta ir anksčiau, ši – pirmoji, kurios rengėjų sąraše – ryškiausios Kremliaus oponentų pavardės. „Laikas parodyti, kad laisva ir taiki Rusija egzistuoja, kad mes netylime ir esame pasirengę veikti“, – skelbiama kvietime atvykti į Berlyną.

Rusijos karių išvedimas iš Ukrainos ir Rusijos pralaimėjimas yra vienintelis teisingas karo rezultatas, renginio išvakarėse televizijai „Dožd“ duotame interviu pabrėžė J. Navalnaja, tačiau dabar jau esą akivaizdu, kad „taip neįvyks“.

A. Navalno našlė kartojo tikinti gražia ateities Rusija, tačiau prisipažino, kad plano, kaip nutraukti V. Putino valdymą, neturi niekas iš opozicijos. Jis esą bus parengtas, tačiau tai gali užtrukti ilgai.

Į laisvę ir atgal

J. Navalnajos žodžiai rezonuoja su analize, kurią neseniai atliko Estijoje įsikūrusio Tarptautinio gynybos ir saugumo centro (ICDS) tyrėjas Igoris Greckis. Nors kai kurie ekspertai ir tarptautinių organizacijų atstovai vis dar puoselėja viltį dėl stebuklingų politinių transformacijų Rusijoje ir tiki, kad naujieji rusų emigrantai gali tapti patikimais partneriais formuojant Rusijos ateitį, patys emigrantai tokiu optimizmu netrykšta.

Imigrantai lieka nepaveikūs argumentui, kad su Rusija besiribojančių šalių vyriausybėms prioritetas yra jų nacionalinis saugumas, o ne Rusijos politinio režimo transformacija bet kokia kaina.

Atliktas tyrimas paremtas 30 išsamių interviu ir viešais statistiniais duomenimis. Tyrime dalyvavo įvairaus amžiaus Rusijos piliečiai, kurie po 2022 m. vasario išvyko į Baltijos šalis, Lenkiją, Vokietiją ir Suomiją, taip pat keli ekspertai iš nevyriausybinių organizacijų, turintys didelę bendravimo su rusų migrantais Vokietijoje patirtį.

Tyrime minimi Eurostato duomenys, kad 2022–2023 m. į ES atvyko apie 178 tūkst. rusų, iš kurių tik apie 74 tūkst. galima laikyti tiesiogiai invazijos paskatinta emigracija.

Darbe išskiriamos dvi naujosios rusų emigracijos bangos. Pirmoji 2022 m. pavasarį ir vasarą apėmė daugiausia pilietinių organizacijų aktyvistus, akademikus ir IT specialistus. Antroji  prasidėjo tų pačių metų rudenį, Kremliui paskelbus mobilizaciją, – ją sudarė daugiausia jauni vyrai, vengiantys šaukimo į kariuomenę. Antrosios bangos atstovai buvo mažiau politizuoti – jie nebūtinai priešinosi V. Putino režimui ar karui, tiesiog nenorėjo patys kariauti.

Naujieji rusų emigrantai susiduria su rimtais iššūkiais – nepakankamu užsienio kalbų mokėjimu, sunkumais ieškant darbo, bendraujant tiek su vietos gyventojais, tiek su valdžios institucijomis. Jų socialiniai ryšiai dažniausiai apsiriboja tais, kurie atvyko tuo pačiu metu arba kartu mokosi kalbos kursuose.

Kartais iššūkiai naujose šalyse tampa neįveikiami, todėl rusai grįžta į tėvynę. Dažniausiai tai būdinga tiems, kurie gimtinėje turėjo stabilias vidutines ar aukštesnes pajamas ir nebuvo persekiojami valdžios.

Lėtinis apolitiškumas

Mokslininko, iki 2022 m. dėsčiusio Sankt Peterburgo universitete, o vėliau pasitraukusio į Estiją, tyrime sakoma, kad dauguma naujųjų rusų emigrantų nemato savo ateities Rusijoje ir neplanuoja ten grįžti. Dauguma norėtų gyventi laisvoje, demokratiškoje Rusijoje, tačiau nėra pasirengę rizikuoti dėl šio idealo ir nemato savęs kaip pokyčių iniciatorių.

Tyrimas paneigia teiginius, kad iš Rusijos išvykę žmonės yra labai politizuoti. Mažiau nei pusė respondentų turėjo patirties dalyvaujant protesto akcijose Rusijoje, savanoriaujant nevyriausybinėse organizacijose ar remiant politines iniciatyvas.

Atsidūrus užsienyje, jų susidomėjimas su Rusija susijusia politine veikla palaipsniui silpsta, o motyvacija dalyvauti politiniuose projektuose ir iniciatyvose mažėja. Tai pasakytina net ir apie patyrusius aktyvistus, kurie taip pat daugiau dėmesio ima skirti prisitaikymo prie naujosios realybės klausimams.

ICDS tyrėjo teigimu, naujieji Rusijos imigrantai dauguma ES šalių politikos klausimų dažnai turi rusocentrišką požiūrį. Imigrantai lieka beveik nepaveikūs argumentui, kad su Rusija besiribojančių šalių vyriausybėms absoliutus prioritetas yra jų nacionalinis saugumas ir vidaus viešoji tvarka, o ne Rusijos politinio režimo transformacija bet kokia kaina.

Nors emigrantus priimančių šalių vyriausybės yra suinteresuotos labiau koordinuotomis dialogo formomis, rusų bendruomenės nelinkusios vienytis nei su anksčiau emigravusiais tautiečiais, nei tarpusavyje. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad naujai atvykusieji instinktyviai teikia prioritetą praktiniams uždaviniams, augančiu abejingumu ir apatija Rusijos opozicijos politikams.

Vyrauja pesimistai

Tik penki pašnekovai – visi politikai arba žmogaus teisių organizacijų darbuotojai – išreiškė optimizmą dėl Rusijos perspektyvų. Įkvėpimo jie semiasi iš pokario Vokietijos istorijos, kalba apie liustracijos būtinybę, valdžios decentralizaciją, tikrą politinę konkurenciją. Didžioji dauguma respondentų piešia itin niūrią Rusijos ateitį, svarstydami, ar jų šalis labiau primins Šiaurės Korėją, ar Iraną.

Ši grupė respondentų prognozuoja, kad vykstantis karas palaipsniui išsekins Rusijos ekonomiką, technologinis ir ekonominis atotrūkis tarp Rusijos ir pirmaujančių šalių toliau didės, tačiau Rusijos gyventojai greičiausiai prisitaikys prie blogėjančių sąlygų, kaip ne kartą yra buvę šios šalies istorijoje.

Skeptikams V. Putino režimas atrodo ypač patvarus, nes dauguma rusų vertina stabilumą labiau nei pokyčius, o daugelis disidentų neturi priemonių efektyviai susivienyti prieš represinę sistemą. Jie teigia, kad net laisvuose rinkimuose rusai greičiausiai palaikytų diktatoriaus įpėdinį, nes „didžiosios Rusijos“ mitai yra giliai įsišakniję vidutinio Rusijos piliečio mąstysenoje.

Sunkiausios temos

Tyrimas atskleidžia, kad naujieji rusų emigrantai labai skirtingai vertina kolektyvinės atsakomybės klausimą. Dalis jų pripažįsta, jog rusai yra atsakingi už tai, kad nuolat vengė domėtis politika. Jie dažnai lygina save su ukrainiečiais, kurie posovietiniu laikotarpiu du kartus sugebėjo masiniais protestais pakeisti valdžią, o rusai to nesugebėjo padaryti.

Kai kurie, brėždami istorines paraleles tarp V. Putino Rusijos ir nacistinės Vokietijos, išreiškia viltį, kad atsakomybės prisiėmimas galiausiai padės Rusijai tapti tikrai demokratiška valstybe.

Kita dalis kategoriškai neigia rusų atsakomybę už invaziją. Itin sunku priimti šią mintį tiems, kas aktyviai dalyvavo protesto akcijose ir bandė įtraukti kitus į politinę veiklą. Jų nuomone, vien tas faktas, kad jie niekada nebalsavo už V. Putiną, atleidžia juos nuo atsakomybės už jo politikos padarinius. Jie dažnai skiria dvi rusų visuomenės grupes: „biurokratus ir oligarchus, atitrūkusius nuo tautos“ ir „paprastus rusus“. Pastaruosius vaizduoja kaip „situacijos įkaitus“, pasyvias Kremliaus manipuliacijų aukas.

Nors humanitarinė pagalba šiems emigrantams yra būtina, nėra pagrindo tikėtis, kad jie taps reikšminga politine jėga.

Nors daugelis naujųjų emigrantų palaiko ryšius su artimaisiais Rusijoje, jie vengia diskutuoti politinėmis temomis, ypač apie karą Ukrainoje. Tyrimas rodo, kad emigrantai praktiškai neturi įtakos Rusijoje likusių žmonių požiūriui į karą.

Ypač jautri tema rusų emigrantų bendruomenėje – parama Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Dauguma vengia šios temos arba kategoriškai atmeta tokios paramos galimybę.

Iš visų apklaustųjų tik trys nurodė rėmę Ukrainos kariuomenę. Jie tvirtai tiki, kad niekas Rusijoje nepasikeis, kol jos armija nepatirs lemiamo pralaimėjimo mūšio lauke. Šeši kiti nurodė, kad iš principo nėra priešiški paramos Ukrainos armijai idėjai, tačiau pripažino, kad tokia pozicija yra ypač nepopuliari tarp naujųjų rusų emigrantų.

Likę aštuoniolika respondentų įvairiais būdais išreiškė priešiškumą paramos Ukrainos armijai idėjai: šeši neaiškiai išreiškė paramą Ukrainai, bet griežtai pasisakė prieš paramą kariniams tikslams; septyni teigė, kad parama prieštarauja jų pacifistiniams įsitikinimams ir moraliniams principams; penki pareiškė, kad Ukrainos karo tema yra „už jų tiesioginių rūpesčių ribų“.

Per silpna jėga?

Tyrime pabrėžiama, kad ES strategija naujosios rusų emigracijos atžvilgiu turėtų būti grindžiama visų pirma savo strateginio ir vidaus saugumo sumetimais, o ne įsivaizduojamomis emigrantų bendruomenių galimybėmis daryti įtaką Rusijos gyventojams.

Nors humanitarinė pagalba šiems emigrantams būtina, nėra pagrindo viltis, kad jie taps reikšminga politine jėga, sako tyrimo autorius. Tikėtina, kad, panašiai kaip XX a. 3-iojo dešimtmečio „baltoji emigracija“, jie per kelias kartas asimiliuosis ir ištirps priimančiose visuomenėse.

„Svarbu neleisti, kad noras reikšmingų socialinių-politinių pokyčių Rusijoje užtemdytų objektyvią analizę. Numatomoje ateityje Rusija ir toliau kels rimtų grėsmių Europos saugumui, o kol kas nėra rimtų požymių, kad naujoji Rusijos imigracija galėtų greitai tapti politiškai įtakinga jėga savo tėvynėje, – sakoma tyrime. – Šiandienos realybė yra tokia, kad net ir po Putino pasitraukimo Rusija ir toliau kels reikšmingų saugumo iššūkių Europai ilguoju laikotarpiu.“

Daugiau naujienų