„Šešėlinių laivų“ mastai

JAV analitinės kompanijos „Global Fishing Watch“ duomenimis, 75 proc. pramoninės žvejybos laivų pasaulyje nėra stebimi jokiomis ryšio ar kitomis stebėjimo priemonėmis. Neregistruota verslinė žvejyba, o tiksliau nuolat besitęsiantis brakonieriavimas daugiausia vyksta Afrikos ir Pietų Azijos vandenyse.

Kiek išsamesni žvejybos stebėjimo duomenys yra tik pagal Europos krantus ir Šiaurės Ameriką. Tokią išvadą padarė „Global Fishing Watch“ tyrėjai, kurie išanalizavo apie du milijonus gigabaitų vaizdų, gautų iš palydovų.

Pranešimas apie tai, kas vyksta pasaulio jūrose ir vandenynuose, paskelbtas „Global Fishing Watch“ ataskaitoje. Tyrimo rezultatai paskelbti ir viename populiariausių aplinkos žurnalų „Nature“.

Tyrimo medžiagoje teigiama, kad beveik nestebint pasaulinės žvejybos tendencijų, neverta stebėtis ir tuo, kodėl žuvų ištekliai mūsų planetoje nyksta sparčiau nei to norėtųsi arba tikėtasi.

Po pasaulio jūras ir vandenynus tarsi šešėliai plaukioja vadinamieji tamsieji laivai, kurie gaudo žuvis apie tai nežinant jokioms inspekcijoms, tarnyboms, nes su jomis gali būti ir susitarta. Atskleista, kad iš 10 šešėlinių laivų maždaug penki susiję su Azija, po vieną – su Europa, Šiaurės Amerika, likę – su Afrika ir Pietų Amerika.

„Global Fishing Watch“ atstovai tikina, kad, atidengę iki šiol nežinomus laivų koncentracijos taškus įvairiuose žvejybos rajonuose, jie sukūrė realų žvejybos vaizdą, kuris nedžiugina.

Schema: atskleidžiama, kur pasaulyje daugiausia išsidėsčiusios naftos, vėjo jėgainių ir kitos jūros verslovės. / „Portalmorski.pl“ nuotr.

Įslaptinta pramoninė laivyba

Kiek geresnė situacija yra su pramoninio laivyno stebėjimu. „Global Fishing Watch“ duomenimis, pasaulio jūrose ir vandenynuose įsislapstinę yra maždaug 25 proc. pramoninių laivų. Daugiausia jie susiję su jūrų energetika ir išteklių gavyba.

Pramoninėje laivyboje situacija yra geresnė todėl, kad daugelyje šalių veikia privalomos laivų indentifikavimo sistemos. Reikalavimo, kad laivai būtų atpažįstami, laikosi bent jau didžiausios pasaulio laivybos kompanijos.

Atpažinti arba, tiksliau, nustatyti pramoninės laivybos mastus padeda ir tai, kad laivybos keliai per jūras ir vandenynus yra maždaug apibrėžti, detaliai patvirtinti. Netgi ir neturintys laivų indentifikavimo sistemų pramoniniai laivai gali būti susekami ir nustatomi. Tam padeda ir įvairios palydovinės sistemos.

Pavyzdys gali būti ir tai, kad nėra didelės paslapties, kur ir kokie laivai per pasaulio jūras ir vandenynus gabena Rusijos naftą, kuriai yra taikomos JAV ir ES sankcijos.

Verta atkreipti dėmesį, kad tanklaiviai, susiję su Rusijos nafta, į tuos 25 proc. įslaptintos pramoninės laivybos neįtraukti, nes „Global Fishing Watch“ tyrimas apėmė laikotarpį iki 2021 m., kai Rusija dar nebuvo pradėjusi karo prieš Ukrainą ir sankcijos jai dar nebuvo taikomos.

„Global Fishing Watch“ tarsi atskleidžia vaizdą, kas vyko jūrose ir vandenynuose tuo metu, kai pasaulis dėl COVID-19 viruso vaikščiojo su kaukėmis.

Industrinė revoliucija jūrose

Tyrėjai padarė išvadą, kad, nepaisant buvusios pandemijos, į jūras ir vandenynus toliau sparčiai žingsniavo pramoninė revoliucija, tačiau jūrinės veiklos mastai iš dalies buvo slepiami nuo visuomenės. Kitaip tariant, pats pasaulinis jūrų verslas per pandemiją tarsi buvo po kauke. Pasaulinio vandenyno įsisavinimo procesai yra gerokai mažiau dokumentuojami nei tokie pat procesai, vykstantys sausumoje. Taip yra ir todėl, kad jūrose ir vandenynuose daug sunkiau patikrinti vykdomą veiklą, taip pat gerokai lengviau ją nuslėpti.

Iš dešimties šešėlinių laivų maždaug penki susiję su Azija, po vieną – su Europa, Šiaurės Amerika, likę – su Afrika ir Pietų Amerika.

Palyginti išsamus „Global Fishing Watch“ apėmė tik 15 proc. veiklos pasauliniame vandenyne dalį. Sunku, o kartais ir neįmanoma gauti viešus duomenis apie tai, kas pasaulio jūrose ir vandenynuose vyksta Rusijos Šiaurės zonose.

2017–2021 m. ypač sparčiai vystėsi jūros vėjo energetika, naftos ir gamtinių dujų gavyba iš jūros dugno. Per tą laiką ne kokia nors atskira Europos šalis ar netgi visa ES jūrose daugiausiai pastatė vėjo jėgainių, o Kinija. Bendras jos vėjo jėgainių turbinų skaičius jūroje per pandeminius metus išaugo net 9 proc. Pasaulinė tendencija yra tokia, kad jūros vėjo jėgainės iš esmės statomos dviejose zonose – Šiaurės ir Baltijos jūrose, taip pat Geltonojoje, Rytų ir Pietų Kinijos jūrose.

Dar įspūdingesnis, net 16 proc. augimas buvo įvairiose jūrose statant naftos gavybos įrenginius. Pasaulyje tarsi buvo toleruojamas dviveidiškumas. Deklaruota, kad dėl iškastinio kuro naudojimo vyksta nevaldomi klimato kaitos pokyčiai. Tuo pat metu nemaža dalis pasaulinio verslo, prisidengiant ir „nematomais laivais“, vykdė ar rengėsi vykdyti didesnio masto iškasenų iš jūros dugno naudojimą.

Pagrindinės naftos gavybos zonos yra Pietų Kinijos, Sulavesio, Javos, Filipinų jūrose Azijoje, Persijos įlankoje ir Raudonojoje jūroje Pietryčių Azijoje, Gvinėjos įlankoje prie Afrikos, Šiaurės ir Norvegijos jūrose prie Europos. Didžiausi naftos gavybos mastai yra Karibų jūroje ir Meksikos įlankoje prie Pietų, centrinės ir Šiaurės Amerikos krantų.

Pateikti duomenys, kad jūros išteklių naudojimas pasiekė tokį lygį, kai apie 30 proc. pasaulinės naftos jau išgaunama iš jūros. Daroma išvada, kad vis didesnė jūros telkinių industrializacija taip pat prisideda prie to, kad žuvų ištekliai mažėja.