Po nuvylusių valstybės vadovo rinkimų partijos tikisi, kad sudariusios vieningą frontą jos taptų veiksminga opozicine jėga per antrąją prezidento Emmanuelio Macrono (Emaniuelio Makrono) kadenciją.

Deryboms užsitęsus iki vėlumos, peržengiant galutinį antradienio terminą, žalieji ir komunistai stojo į vieną gretą su kraštutinių kairiųjų judėjimu „La France Insoumise“ („Nenugalėtoji Prancūzija“, LFI). Jų pavyzdžiu pasekė ir anksčiau galinga politine jėga buvusi Socialistų partija (PS).

„Norime daugumoje rinkimų apygardų išrinkti parlamento narius, kurie neleistų Emmanueliui Macronui vykdyti savo neteisingos ir žiaurios politikos ir įveiktų kraštutinius dešiniuosius“, – sakoma bendrame PS ir LFI pareiškime.

Ketvirtadienį aljansą dar turi patvirtinti PS nacionalinė taryba, tačiau partijos vadovybei artimi žmonės perspėjo nelaikyti balsavimo rezultato iš anksto nuspręstu.

Niekas kairėje negali nugalėti vieni patys.

„Niekas kairėje negali nugalėti vieni patys“, – radijui „France Inter“ sakė Komunistų partijos lyderis Fabienas Rousselis (Fabianas Ruselis).

Pasak jo, naujasis aljansas turi pasinaudoti „didžiule viltimi, kurią puoselėja Prancūzijos visuomenė, darbuotojai ir jaunimas, prašantys mus susivienyti“.

LFI lyderis Jeanas-Lucas Melenchonas (Žanas Liukas Melenšonas) sėkmingai pasirodė per balandį vykusius prezidento rinkimus. Nors į antrąjį turą nepateko, tarp kandidatų jis užėmė trečią vietą. Tuo metu kiti kairiojo sparno kandidatai buvo sutriuškinti.

Iškart po E. Macrono pergalės rinkimuose J.-L. Melenchonas paragino rinkėjus „išrinkti jį ministru pirmininku“ ir užtikrinti kairiesiems daugumą parlamente, kad jie galėtų blokuoti prezidento centristo planus.

Kaip ir prezidento rinkimai, įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimai vyksta 577-iose Prancūzijos rinkimų apygardose dviem turais. Tai reikštų, kad aljansai suteikia geriausias galimybes patekti į antrąjį etapą.

Pastarojo meto viešosios nuomonės apklausos rodo, jog dauguma rinkėjų pageidautų, kad E. Macronas, aštriai kritikuojamas dėl verslui palankių reformų, kurios daugelio laikomos naudingomis turtingiesiems, „sugyventų“ su premjeru iš kitos politinės minties mokyklos, tačiau apžvalgininkai teigia, kad toks scenarijus išlieka mažai tikėtinas.

„Istorinės“ derybos

Praėjusią savaitę prasidėjusios kairiųjų partijų derybos buvo įtemptos dėl didelių politinių nesutarimų. Nuosaikesniems LFI sąjungininkams ypač kliuvo šio kraštutinių kairiųjų judėjimo siūlymas vienašališkai „nesilaikyti“ kai kurių Europos Sąjungos sutarčių nuostatų.

Tačiau naujieji sąjungininkai sutarė dėl pagrindinių J.-L. Melenchono politinių pasiūlymų, įskaitant minimalaus darbo užmokesčio didinimą, senatvės pensijos amžiaus sumažinimą iki 60 metų ir darbo rinkos reformų atšaukimą.

Šios derybos buvo „istorinės“, suteikiant kiekvienai partijai autonomiją „bendroje politikos sistemoje“, radijui „Europe 1“ sakė LFI europarlamentarė Manon Aubry (Manon Obri).

Susitarimui priešinosi tokie politikos sunkiasvoriai, kaip buvęs prezidentas Francois Hollande'as (Fransua Holandas), vadovavęs šaliai, kai socialistai patyrė staigų nuopuolį.

Jis įspėjo, kad siūlomas kairiųjų partijų aljansas gali reikšti socialistų „išnykimą“.

Tačiau M. Aubry trečiadienį sakė, kad būtent jų „svarbūs žingsniai, susiję su F. Hollande'o palikimu“, leido socialistams susivienyti su kitais kairiaisiais.

Mažesniesiems partneriams, apimtiems euforijos dėl nesutarimų įveikimo tradiciškai susiskaldžiusioje Prancūzijos kairiųjų stovykloje, taip pat rūpi, kaip partijos pasiskirstys rinkimų apygardas, ypač tas, kur tikėtina pergalė.

Atrodo, kad pagal galutinį susitarimą apie 100 rinkimų apygardų atiteks Žaliųjų partijai, 70 – socialistams ir 50 – komunistams.