Rusijos viešojoje erdvėje reakcija į BBC filmą „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“ nuvilnijo kaip savotiškas Vladimiro Putino pasakojimų apie agresyvius Vakarus patvirtinimas, neva tai dar vienas rusofobų produktas, nukreiptas prieš V. Putiną ir Rusiją, LRT RADIJUI sako Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius. O mes, pastebi politologas, turėdami tokį kaimyną, kaip V. Putino valdoma Rusija, turime išmokti gyventi informacinio diskomforto sąlygomis ir atskirti tikrai realias grėsmes nuo tikslingo Kremliaus informacinio karo triukšmo.

– Kokios reakcijos galime sulaukti Lietuvoje po BBC filmo „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“ premjeros?

– Nesitikiu kokios nors naujos reakcijos. Manau, kad pagrindinė reakcija pasirodė po BBC premjeros, kai vyko tarptautinis sujudimas. Lietuva viešojoje erdvėje taip pat diskutavo. Apie grėsmes šnekama, bet dažnai neatsižvelgiama į tokį subtilų dalyką, kaip apie jas šnekama. Vienu atveju galima šnekėti apie tautinių bendrijų integracijos problemas, jų rūpesčius ir panašiai, o kitu– apie penktąją koloną, grėsmę, apie tai, kad rusakalbiai yra Vladimiro Putino įrankis. Manau, kad dabar išgyvename naują etapą. Anksčiau hibridinės grėsmės apskritai nebuvo mūsų „darbotvarkėje“. Anksčiau net tarptautiniu mastu tokios šnekos buvo retas atvejis, bet dabar matome, kad vyksta „susižavėjimas“ grėsmėmis. Dabar mes mokomės, kaip apie jas šnekėti.

Šiuo metu labai populiarus vadinamasis „wargaming“ – pratybų scenarijų žanras. [...] Svarbu suprasti, kad tai nėra politinio, strateginio planavimo ir įgyvendinimo žanras. Nors sakoma, kad užkariauti, įvykdyti karinę kampaniją labai lengva, bet politiniame, strateginiame planavime juk visada išliks klausimas (kad ir tam pačiam V. Putinui), ar tikrai tos priemonės ir tas vargas pateisina galimas tokio puolimo pasekmes. Manau, kad gerai, jog apie tai šnekama, diskutuojama, bet po truputį turime pereiti į kitą etapą, išmokti racionaliai ir subtiliai šnekėti apie tas visas grėsmes.

– Kaip vertinate faktą, kad Latvijoje protestuota prieš BBC filmą?

– Aš ją suprantu ir iš dalies simpatizuoju tokiai reakcijai. Tarptautiniuose santykiuose egzistuoja toks dalykas, kaip „save išpildanti pranašystė“ – kai dažnai šneki apie Narvos kampanija arba Latgalijos scenarijų, visa tai palieka savotišką atspaudą rusakalbių bendruomenėse. Ši eskalavimas turi priešingą rezultatą.

– Filmo kūrėjai sulaukė kritikos, kad scenarijuje į viską pažiūrėta per daug primityviai. Ar pritariate tokiai nuomonei?

– Supopuliarintame pseudodokumentiniame filme dramatizavimui reikia tam tikros intrigos, įtampos. Suprantama, kad imtasi tam tikrų kraštutinumų. Šis pratybų žanras reikalauja įvertinti įvairius scenarijus ir kraštutines rizikas.

Po visų tokių scenarijų Vakarų karo ekspertai pastebi, kad Šaltojo karo metu lygiai taip pat buvo  šnekama, kad Rytų Vokietija, jei pultų sovietai, griūtų per dieną. Tai nereiškia, kad Vakaruose nebuvo politinės valios, bet toks scenarijus juk neatrišo sovietams rankų imtis tokios avantiūros. Todėl ir sakau, kad šnekėjimas apie tai yra įdomus, intriguojantis, bet tai toli gražu nereiškia politinio lygmens strateginio mąstymo, prognozavimo ar atitinkamų pasekmių.

– Rusija filme vaizduojama kaip valstybė, kuri panaudojo branduolinį ginklą. Gal Jums teko domėtis ar matyti, kokia buvo Rusijos reakcija?

– Tiesą sakant, nesigilinau, kaip Rusija reagavo į patį filmą. Viešojoje erdvėje tai nuvilnijo kaip savotiškas V. Putino pasakojimų apie agresyvius Vakarus patvirtinimas. Neva tai dar vienas rusofobų produktas, nukreiptas prieš V. Putiną ir Rusiją.

Dabar mums svarbu ne tik šnekėti apie Rusijos hibridines grėsmes – svarbu įsivertinti, kaip mes apie tai šnekame, apsvarstyti potencialias pasekmes.

– Apskritai ar ne per jautriai mes Lietuvoje reaguojame į informaciją, susijusią su Rusija, karu, V. Putinu. Pavyzdžiui, britai šalčiau žiūri į tokias situacijas ir tokius dalykus priima paprasčiau.

– Juokaudamas sakyčiau, kad britų toks būdas. Bet, kalbant objektyviai, britai daug toliau nuo šito scenarijaus epicentro, todėl jų reakcija suprantama. Mes šiuo atveju esame netgi taikinys, todėl reaguojame gana jautriai. Turint tokį kaimyną, kaip V. Putino valdoma Rusija, mums reikia išmokti gyventi informacinio diskomforto sąlygomis ir atskirti tikrai realias grėsmes nuo tikslingo Kremliaus informacinio karo triukšmo.

BBC filmas „Trečiasis pasaulinis karas: žvilgsnis iš vadavietės“ ir speciali „Dėmesio centro“ laida jam aptarti – šį ketvirtadienį, 21 val., per LRT TELEVIZIJĄ.