Spalio 1-ąją pasikeitus NATO generaliniam sekretoriui, daugelis mano, kad NATO tonas dar suminkštės. Mat 65 metus egzistuojančio didžiausio pasaulyje gynybos aljanso vairą perėmė buvęs Norvegijos premjeras Jensas Stoltenbergas ir jau savo pirmojoje kalboje nelabai aiškiai dėstė apie Rytų Ukrainą: paliaubos paskelbtos, matome joms galimybę, bet situacija trapi ir yra paliaubų pažeidimų.

Daugelis tokią minkštą poziciją vadina didesne galimybe dialogui su Rusija. Susitarimų su ja patirties J. Stoltenbergas turi. Net ir Vladimiras Putinas apie naująjį NATO vadovą sakė, kad jų santykiai labai geri – asmeniniai irgi. Kas per žmogus J. Stoltenbergas ir kiek jis tinkamas šiandien vadovauti NATO, svarstė „Pasaulio panorama“.

Po išpuolių prašė norvegų dar labiau atsiverti

Visai kaip šmaikščioje norvegų grupės „Ylvis“ dainoje: kai aplink karas – pasiųskite Jungtinių Tautų didvyrį norvegų diplomatą. Tiesa, daina apie – Janą Egelandą. Tačiau ji puikiai tinka ir kitam socialdemokratui – J. Stoltenbergui. Buvęs ilgametis Norvegijos premjeras vietoj prognozuotos karjeros Jungtinėse Tautose staiga tapo galingiausio karinio aljanso vyriausiuoju diplomatu. Ir būtent tada, kai prie NATO sienų iš tikrųjų siaučia karai – Rytų Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Ironija čia ta, kad apžvalgininkai J. Stoltenbergą vertina kaip gerą ūkio ekspertą ir ypač kompromisų meistrą, tačiau pastebi – jis niekada nėjo jokių su gynybos politika susijusių pareigų. Todėl ar ne klaida NATO veidą patikėti minkštą įvaizdį turinčiam J. Stoltenbergui, kuris į teroristo Anderso Behringo Breiviko siautėjimus Osle prieš trejus metus atsakė prašydamas norvegų dar labiau atsiverti?

Toks priekaištas – Vokietijos kanclerei Angelai Merkel. Būdama dešinioji ji J. Stoltenbergą vadina mėgstamiausiu socialdemokratu ir būtent A. Merkel įtikino amerikiečius su britais į NATO tarybos vadovo kėdę pasodinti diplomatą iš Norvegijos.

Įtikino Rusiją ginčytinas teritorijas pasidalinti po lygiai

Buvęs generalinis sekretorius danas Andersas Foghas Rasmussenas, kai turėdavo progą, nebijodavo išdėstyti tvirtos savo nuomonės. Iš J. Stoltenbergo to analitikai tikisi rečiau. O ir pati Danija, palyginti su Norvegija, Aljanse daugiau linkusi veikti nei tarpininkauti. Tačiau J. Stoltenbergas, tvirtai ant kojų stovintis derybininkas, įsitikinęs, kad kantrybė reikalauja daugiau jėgų negu pykčio protrūkis.

Kai buvo premjeru, jis sugebėjo įtikinti Rusiją pagaliau pasidalinti ginčytinas teritorijas Barenco jūroje, kur gausu išteklių. Ir ne šiaip pasidalinti – bet pasidalinti po lygiai.

O Norvegijos išlaidas gynybai J. Stoltenbergas nuolat kėlė. Nors Norvegija nepasiekia sutartos 2 proc. nuo BVP ribos, skaičiuojant išlaidas vienam gyventojui, bet Aljanse pirmauja. NATO misijoms J. Stoltenbergas karių taip pat negailėjo.

„Jensą pažįstu daugelį metų. Eidamas Norvegijos premjero pareigas jis sunkiai dirbo, kad užtikrintų Norvegijos įsipareigojimus Aljansui. Esu tikras, kad jis tinkamas žmogus tęsti NATO sėkmės istoriją“, – tvirtina A. F. Rasmussenas.

Apsimetė taksistu

Per pernykštę rinkimų kampaniją J. Stoltenbergas norvegams iškrėtė pokštą – apsimetė taksistu ir esą nepastebimai klausėsi visų piliečių nuomonės apie padėtį šalyje. Bet vėliau kritikai atkapstė, kad dalį keleivių paprasčiausiai užsakė socialdemokratai. Rinkimus J. Stoltenbergas pralaimėjo, nors ir tvirtino, kad Norvegijai būtų geriau, jeigu jis sėdėtų prie vyriausybės, o ne prie taksi vairo.

Generalinio sekretoriaus kėdė atrodo geresnė alternatyva nei vyriausybė ar taksi, tik vairas kitoks – didelių politinių sprendimų J. Stoltenbergas priimti jau negalės, jis derins ir įgyvendins politiką, kurią pasirinko 28 NATO narės.

Ją J. Stoltenbergas per pirmą darbo dieną apibendrino taip: „Rusijos sukelta krizė Ukrainoje yra pagrindinis iššūkis Euro-Atlanto saugumui. Poziciją aiškiai nustatė Velso viršūnių susitikimas. NATO nenori konfrontuoti su Rusija. Tačiau mes negalime ir tikrai nesiderėsime dėl pagrindinių Aljanso saugumo principų“.

Šiuos žodžius J. Stoltenbergas taria tvirtai tarsi smeigtų vėliavą į sniegą. Taip jis prieš trejus metus paminėjo tautiečio Roaldo Amundseno pirmojo žygio į Pietų ašigalį šimtmetį. J. Stoltenbergas Antarktidoje norėjo pats patirti tai, ką prieš šimtą metų patyrė R. Amundsenas. Štai kodėl jį vadina nuo tikrovės neatitrūkusiu derybininku.

Nemėgo NATO ir protestavo prie JAV ambasados     

O patarti dėl gynybos galės ir tėvas Thorvaldas, kadaise ėjęs Norvegijos gynybos ir užsienio reikalų ministro pareigas. Tiesa, paauglystėje J. Stoltenbergas prieš tėtį maištavo, prijautė marksistų idėjoms, net kanapių bandė. Jis labai nemėgo NATO ir protestavo prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados prieš karą Vietname, per protestą išdaužė ambasados langą.

Vėliau pradėjo įprastą karjerą socialdemokratų jaunimo gretose ir netrukus simpatiją marksistams pamiršo, tapo dešiniausiu tarp socialdemokratų. Visai kaip Austrijos politikos legenda Klemensas Wenzelis Lotharas von Metternichas, kartą pasakęs: kas jaunas nepabuvo kairiuoju, neturi širdies, bet kas vėliau nepasuko į dešinę – neturi proto. Lygiuotis į K. W. L. von Metternichą J. Stoltenbergui gėda nebūtų.

Juk K. W. L. von Metternichas, griuvus Napoleono imperijai, buvo vienas iš svarbiausių veikėjų Vienos kongrese, suprojektavusių ateinantį taikos šimtmetį. Įdomu, ar ką nors suprojektuoti per NATO viršūnių susitikimus pavyks ir J. Stoltenbergui.