Europos žiniasklaida naujienas pateikia nesigilindama į konkrečius atvejus, o teroristams reikia europiečių, kad jie skleistų propagandą, LRT RADIJUI sako Vilniuje viešintis sirų žurnalistas Khaledas Alesmaelis. „Jei nuvykęs į „Islamo valstybę“ [...] pasakytumėte „atvažiavau pasižiūrėti, kaip jūs čia tvarkotės“, jie pasitiktų jus išskėstomis rankomis. [...] Jums būtų aprodyta viskas, ką jie turi geriausio, nes tokiu būdu jūs jiems darytumėte nemokamą reklamą – grįžęs į Lietuvą visiems pasakotumėte, kokie jie stiprūs ir organizuoti“, – tikina K. Alesmaelis.

– Kaip vyko Jūsų darbas Sirijos konflikto pradžioje? Kodėl nusprendėte atvykti į Europą?

– 2012 m. „Radio Monte-Carlo“ rengiau reportažą. Jis buvo labai paprastas – apie maisto kainas, vyravusias per Sirijos revoliuciją. Prasidėjus neramumams, kainos gerokai išaugo, todėl ėmiau interviu, klausiau žmonių nuomonių. Tada mano veikla ėmė domėtis Sirijos saugumas. Bandydami susisiekti su manimi, jie paskambino mano mamai (tuo metu buvau registruotas jos adresu, nors gyvenau kitur) ir paklausė: „Kur Khaledas?“ Mama tam buvo pasiruošusi ir atsakė, kad nieko nežino ir kad jau keletą mėnesių su manimi nekalbėjo.

Tuomet saugumas jai pasakė: „Jis sako, kad vyksta revoliucija, ir tai platina. Pasakyk jam, kad, kai mes jį sutiksim, nupjausim jam liežuvį.“ Turiu draugą karikatūristą Ali Farzatą. Jie sulaužė jam pirštus, nes jis piešė. Man grasino nupjauti liežuvį, nes kalbu. Po savaitės dingau iš šalies. Sprukau iš Sirijos į Turkiją, o vėliau – į Europą.

– Karas Sirijoje apibūdinamas kaip vienas sudėtingiausių nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Nepanašu, kad jis artimu metu galėtų būti užbaigtas. Kaip patys sirai susigyvena su šia mintimi?

– Tiesą sakant, sirai įsitikinę, kad revoliucija vis dar vyksta. Jie jaučia revoliucijos dvasią. Mes esame sirai. Gerbiame jūsų, kaip europiečių, požiūrį, tačiau savo problemas žinome geriau. Mes suvokiame, kad pagrindinė problema yra Basharas al-Assadas. Jeigu jis šiandien pasitrauktų, mes rastume sprendimą. Taip, tai užtruktų dvejus trejus metus ar ilgiau. Bet, jei jis pasitrauktų, mes susitvarkytume. Pagrindinė problema yra B. al-Assadas. Bet Sirija priklauso mums ir mes joje susitvarkysime.

Jei Sirijos šiaurėje būtų įtvirtinta neskraidymo zona, nebūtų ir tų pabėgėlių, kurie dabar keliasi į Europą. Jie bėga, nes juos bombarduoja Rusija. Kodėl Rusija tai daro? Kad apsaugotų B. al-Assadą. Ta pati „Islamo valstybė“ nekovoja su B. al-Assadu. Ar žinote kokį nors konkretų B. al-Assado kariuomenės susidūrimą su „Islamo valstybe“? Niekada to nepamatytumėte, nes B. al-Assadas kaunasi tik su sukilėliais. Žinau, kad tai skamba keistai, bet tai yra tiesa. Man apie tai pasakojo mano šeima. Jie ten gyvena, jie yra liudininkai.

– Ar pastebite neatitikimų pateikiant įvykius Amerikos ar Europos žiniasklaidos priemonėse?

– Taip, žinoma. Pavyzdžiui, jie vis dar sako, kad Sirijoje B. al-Assadas priešinasi „Islamo valstybei“, kad pati „Islamo valstybė“ suformuota iš sirų revoliucionierių. Bet, jei nuspręstumėte apsilankyti „Islamo valstybėje“, pamatytumėte, kad ten sirų nėra. Ją sudaro migrantai, atvykę Saudo Arabijos, Jemeno, Tuniso, Egipto. Sirai juokiasi girdėdami pareiškimus „žiūrėkit, B. al-Assadas kovoja su „Islamo valstybe“, jis priešinasi teroristams“. Tai visiška netiesa.

Pažįstu keletą žurnalistų, kurie lankėsi „Islamo valstybės“ teritorijoje. Jie iš ten parsivežė labai įdomios medžiagos. Dabar jie sako, kad „Islamo valstybė“ savo žemėse yra niekas, jie nė iš tolo nėra tokie stiprūs, kokie yra vaizduojami. Jie tėra propaganda – į užsienį eksportuojami geros kokybės vaizdo klipai.

– Kuo ypatinga propaganda? Kas vilioja europiečius palikti turtingas šalis ir keliauti į Siriją?

– Verčiau sukritikuosiu Europos žiniasklaidą. Ji naujienas pateikia nesigilindama į konkrečius atvejus. Duosiu pavyzdį: vienas švedų žurnalistas atliko tyrimą ir pasidomėjo keleto į Siriją išvykusių Švedijos piliečių praeitimi. Paaiškėjo, kad jie buvo narkotikų prekeiviai. Jiems reikėjo pinigų. Jei „Islamo valstybė“ pasiūlo pinigų, jie ir keliauja.

Ir, savaime suprantama, teroristams reikia žmonių iš Švedijos, Austrijos, Vokietijos – tam, kad toliau skleistų propagandą. Tuomet žmonės galvoja: „O dievuliau! Britai jungiasi prie „Islamo valstybės“! Švedai, suomiai, norvegai, vokiečiai!“ Tarptautinėje žiniasklaidoje jų įvaizdis atrodo tvirtai. Teroristai savo ruožtu tam skiria daug pinigų. Jie jų turi daug, nes kontroliuoja didžiulius naftos išteklius nuo Sirijos iki Irako.

– Taigi Vakarų žiniasklaida pati prisideda prie „Islamo valstybės“ propagandos sklaidos?

– Deja, taip. Jei pats nuvažiuotumėte į „Islamo valstybę“, pasibeldęs į duris prisistatytumėte „sveiki, aš lietuvis žurnalistas“, jie paklaustų, su kokiais tikslais čia atvykote. Jei atsakytumėte „atvažiavau pasižiūrėti, kaip jūs čia tvarkotės“, jie pasitiktų jus išskėstomis rankomis. Būtų pats svetingiausias sutikimas, kokį esate patyręs. Jums būtų aprodyta viskas, ką jie turi geriausio, nes tokiu būdu jūs jiems darytumėte nemokamą reklamą – grįžęs į Lietuvą visiems pasakotumėte, kokie jie stiprūs ir organizuoti.

Yra ir kitas scenarijus. Jeigu jie suprastų, kad žinote jų silpnybes ir jomis domitės, būtumėte pagrobtas arba nužudytas. Keli žurnalistai iš Europos ten lankėsi ir parengė daug stiprių reportažų apie tai, kokia „Islamo valstybė“ galinga. Vienas iš jų – švedas. Buvo parengti reportažai apie tai, kokia „Islamo valstybė“ galinga ir organizuota – esą ji įvedė taisykles, įstatymus, įkūrė valstybę. Valstybę! Dabar netinka sakyti „Islamo valstybė“, nes jie ne valstybė – tikrasis jų pavadinimas yra DAESH.

– Kaip patys sirai vertina savo piliečių migraciją į Europą?

– Mes, sirai, neturime tikslo keliauti į Europą. Mums reikia Europos, kad ji mūsų šaliai padėtų rasti sprendimą. Tiesą sakant, sirai yra labai nusivylę tarptautinėje erdvėje vyraujančiomis nuomonėmis ir sprendimais, didžiosiomis šalimis JAV, Jungtine Karalyste ir kitomis. Jau nekalbu apie Iraną, Saudo Arabiją, Turkiją, kurios ginkluoja konfliktuojančias puses, t. y. pilsto žibalą į ugnį.

O Jungtinės Tautos nenustoja reikšti susirūpinimo. Ban Ki-moonas kartoja: „Esu smarkiai susirūpinęs dėl Sirijos“, tačiau daugiau nieko nedaro. Pasižiūrėkite į pabėgėlius Turkijoje ar Libane. Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra nesusitvarko. Jei pamatytumėte ten esančią situaciją, apsiverktumėte. Ten tikrai nepanašu, kad gyvename 2016-aisiais.

– Ko trūksta tarptautinei žiniasklaidai nušviečiant įvykius Sirijoje?

– Reikėtų daugiau dėmesio skirti žmonėms, o ne politikų kalboms ir jų sprendimams.

– Turite galvoje kasdienybę Sirijoje? Žmonių išgyvenimus?

– Taip. „Islamo valstybė“ Europoje sukėlė islamofobiją. Žurnalistams reikėtų daugiau pasidomėti Sirijos žmonėmis – tada jie suprastų, kad mes net nesame religingi. Visiškai. Žiniasklaidoje apie tai nekalbama, tačiau galiu jus patikinti – sirai nereligingi. Sirija – ne Iranas, ne Saudo Arabija ir ne Afganistanas. Tačiau mums klijuojama fanatiška „Islamo valstybės“ reputacija. Juk jie ne sirai, o atvykėliai iš Saudo Arabijos ar Egipto. Kodėl mes turime atsakyti už jų padarytus nusikaltimus?

Kodėl žurnalistai nesidomi sirų kasdienybe? Jei pabendrautumėte su religinga moterimi, vardu Fatima, ir paklaustumėte, kas yra jos draugės, ji atsakytų, kad jos geriausios draugės vardas – Cathrine arba Nancy, t. y. jos pasivadinusios vakariečių vardais. Jei pasikalbėsite su Muhammadu, sužinosite, kad alkoholį jis vartoja kiekvieną dieną. Galbūt skamba keistai, bet tai yra tiesa. Šie žmonės religijos nepraktikuoja, juo labiau fanatiškai. Kviečiu visus žurnalistus artimiau susipažinti su sirų tradicijomis, kasdiene veikla. Tada jau bus galima kelti klausimą, ar tai iš tiesų panašu į „Islamo valstybę“, ar vis dėlto nelabai.