Kanto gatvėje esanti tvora - tai viena iš daugelio meninių provokacijų  Kauno mieste, kuria stengiuosi pažadinti kauniečius ir priminti apie primirštas apleistų  miesto teritorijų problemas, kurios paliečia kiekvieną iš mūsų. „Tvora“ kaip metafora turi daugybę interpretacijų, tačiau šis „Kanto tvoros“atvejis pasufleravo idėją susidedančią iš dviejų dalių. Tvorą  iš Kanto g. pavadinau "Pėsčiųjų perėja", o tvorą kuri ribojasi su berniukų choro mokykla - "fortepijonu". Kokią žinią siunčia mums sulūžęs fortepijonas ir piestu atsistojusi, visaip išsikraipiusi pėsčiųjų perėja? Gal tai užuomina apie užterštą viešą vizualinę erdvę, kuri lygiaverčiai, kaip blogas žodis ar neigiama emocija, paslėpta pasyvia forma žaloja kiekvieną iš mūsų?

Pėsčiųjų perėja tai ne tik perėja kurią mes kertam pereidami gatvę, bet ir šaligatviai bei pastatai pro kuriuos pereinam kiekvieną dieną. Dažnai skylėtos  tvoros ir  už jų stovintys pastatai vaiduokliai, vakarais priverčia kiekvieną jautresnį žmogų pasijausti nesaugiai.

Kita tvoros pusė “fortepijonas”taip pat nelieka be klausimo; ar tikrai mes galime suteikti dainuojantiems berniukams kokybišką ir pilnavertį išsilavinimą kai jie kiekvieną dieną kontaktuoja su jau minėta užteršta erdve ir metų metus mato abejingumą? Kas gali pasakyti  kokią įtaką jaunam muzikui padarys iš anksto suformuotos pradinės nuostatos ir kaip jos paveiks ne tik vaiko pasaulėžiūrą, bet ir tolimesnį  jo  kelią?

Tikėtina, kad "Fortepionas" gali tapti geru signalu, siekiant išbudinti miegančius valdininkus ir apsileidusius pastato šeimininkus. Jau beveik dvidešimt metų “Kanto tvora” smelkiasi į kiekvieno praeivio širdį  tikrindama mūsų abejingumo ir kantrybės ribas. Kas žino, gal meno pagalba, pavyks išjudinti “užklimpusią problemą”?