Pirmasis atmerktų, bet dar užsimiegojusių akių žvilgsnis užfiksuoja naują dieną ir vėl veda mane  į šiandieną. Jau rytas. Metas prasibudinti, kilti ir eiti, bet nesinori. Nors žadintuvas jau skamba nebe pirmą kartą pranešdamas man apie rytmetį, bet mano kūnas ir protas dar miega, o raumenis apgulęs sąstingis neleidžia net pajudėti. Mintyse bandau susidėlioti šios dienos planą, tačiau po sapnų vis dar  išblukusios  mintys nesulimpa į vieną visumą. Dėl to nereikia manyti, kad aš esu nepastovi, ar kad nesugebu apsispręsti, juk paprasčiausiai aš esu jaunas žmogus ir man nebūdinga iš anksto žinoti sprendimų bei struktūruoti dienos eigą ir ištikimai laikytis kokios nors griežtos disciplinos. Be abejo, aš nelaužau sukurtų taisyklių ir nustatytų normų ir visuomenėje esu labai taktiška.

Šiandien man tikrai sunkus rytas. Sveiku protu suvokiu savo pareigas ir žinau, kad reikia jas vykdyti, bet viskas įveikia  mano moterišką stiprybę. Šįryt slegia keista vienatvė. Nors dar tik atsibudus kelias minutes, bet jaučiu kaip stingsta kojų pirštai ir supa nyki kambario erdvė. Nusibodo didžiąją dalį naktų miegoti vienai susisukus į antklodę. Jau norėtųsi nuolat glausti kažką, kas būtų artima, tobulai vyriška. Norėčiau išlepti nuo dažnų pašnekesių, sėdėjimo, buvimo kartu, vaikščiojimo ir mėgavimosi malonumu ant rasa pasidengusios žolės. Įdomus tas idealų atsiradimo procesas mūsų gyvenime. Net nesuvoki kaip jie atsiranda. Turbūt niekam to nepavyko dar suprasti, nebent filosofams, kurie nuolatos bando paaiškinti ir suvokti tai, kas vyksta. Aš manau, kad idealas kyla iš patirties, kai kiekvienas iš mūsų pagal savus dėsnius iš to, ką turime ir kas yra suformuojame tai, kas turėtų būti. Galbūt dažną iš mūsų įkvepia šiuolaikinės visuomenės pavyzdžiai, bet aš netikiu jais, kaip Jemmos Forte romane “Dievaitė dėvi Gucci” romane tiki pagrindinė veikėja Frena. Kur kas labiau apsimoka galvoti sava galva, o ne sekti daugumos pavyzdžiu, kaip antai „grožio kultas” visuomenėje, kuris itin populiarus, ypač jaunų mergaičių tarpe. Ak, tos mažosios pamaivos, sekančios naujausias madų tendencijas: grožis yra toks aktualus, jog net maža mergaitė, paklausta kuo nori būti užaugusi, greičiausiai atsakys „lėle barbe“. Net ir Frena – trisdešimtmetė moteris, dirbanti garsioje kompanijoje atstove spaudai, svajojanti tapti garsia aktore ir vis dar žavisi blizgiais žurnalų viršeliais, skraido padebesiais ir žavisi paaugliškomis svajonėmis, niekaip negali įžengti į suaugusiųjų pasaulį ir pradėti rimtai galvoti apie supantį grožį, kuris vis sparčiau užvaldo visuomenę. Juk moterims įkalta į galvą, kad taip, kaip atrodo atsikėlusios ryte, jos negali jokiu būdu išeiti į gatvę. Merginos tiesinasi garbanotus plaukus, jei publicistikoje parašyta, kad šį sezoną madingi tiesūs plaukai. Jos visos juos vaikšto nusidažiusios raudonai, jei tame pačiame žurnale parašyta, kad būtent raudona spalva – madingiausia. Nebelieka klausimo, kas tinka, o kas ne? Aplinka (žurnalai, internetas,televizija) masiškai gamina vienodą moters idealo modelį, primesdami jį visuomenei. Taip pat galima pastebėti ir akivaizdžią nuogo kūno kulto įsigalėjimo tendenciją. O jei jau pradedamas demonstruoti nuogas kūnas, tuomet jo „netobulumų“ jokiais triukais neužmaskuosi. Tenka trūkumus dailinti skalpelio pagalba, ir visuomenėje vėl pasklinda nauja „beprotystė“, daugybė moterų seka viena kitų pavyzdžiais ir „tobulinasi krūtines, siurbiasi riebalus, putlina lūpas“. Ar tik man vienai iškyla klausimas, kam reikalingas toks pasileidusios jaunos lietuvaitės įvaizdis?

Užbėgant už akių, noriu pasakyti, jog nieko nenoriu įžeisti, tai kažkoks mano vidinis nerimas atsikėlus ryte ir pažiūrėjus į veidrodį (nesidažius, nesišukavus), staiga prisimenu frazę, kad visuomenėje sakoma: „Moterys puošiasi prieš moteris, nes vyksta nuožmi konkurencija...dėl vyrų, pinigų, darbo vietos... Viena iš priežasčių yra ta, kad Lietuvos vyrai nevertina lietuvių moterų. Šiuo metu moteris yra verta tiek, „kiek ji turi ant savo kūno“, kiek kilogramų numetė, kaip atrodo, kokio dydžio krūtinę plastikos chirurgai suformavo, kiek kremų naudoja, kiek kartų botokso į veidą „leidosi“ raukšlėms lyginti. Ar kas nors matė vakarų šalių žurnalo „Vogue“ viršelį puošiančią apkūnią moterį? Tiesa, pamažu, į mados verslą bando „įsisukti“ ir „aptakių“ formų merginos, tačiau tai vis dar retenybė – išvysti tokią žurnalo viršelyje. Dauguma lietuvaičių save pateikia kaip prekę. Kodėl lietuvaitės tokios imlios žurnalų kuriamiems viršeliams?

Neseniai per televiziją teko matyti moterį (amerikietę), kuriai atlikta daugiau nei penkiasdešimt kūno tobulinimo operacijų. Laikui bėgant, kūno tobulinimą ji pavertė šou, operacijos pradėtos filmuoti, už tai į jos sąskaitą kaip „upės srove tekėjo stambūs honorarai“, o nuolatinis grąžinimasis tapo gyvenimo būdu, kasdienybe. Noriu būti įžymi, nes tada būčiau laiminga. ...<...> Nes apie tai visi svajoja. (p.7) Taip mąsto Frena. Toks iškreiptas mąstymas susiformavęs ir visuomenėje, kada be paliovos grąžinamas kūnas, kai siekiama tobulumo, atsiranda ir galimybė išgarsėti.
Kai kurios moterys įsitikinusios, kad plastinės operacijos padės ne tik išpildyti svajones, bet ir nuslėpti tikrąjį amžių. Taigi įdomu, ar egzistuoja tam tikra riba, kaip toli žmogus gali nueiti, kad būtų patenkintas savo išvaizda? Ar įmanoma pateisinti aikštingos romano veikėjos elgesį, kuri yra priklausoma nuo botulino injekcijų, tačiau geria sveikuolišką kavą? Mano asmeninė nuomonė tampa vis labiau perrūgusi ir pasenusi... Man niekada neužteks nei jėgų, nei kantrybės kovoti su šiuo „grožio kulto“ visuomenėje sugedusiu vėjo malūnu. Šių dienų kultūra – tai dominuojanti popkultūra, vartotojiškosios visuomenės kultūra. Šiuolaikinę populiariąją kultūrą būtų galima apibūdinti kaip reklamos, žiniasklaidos, kino ir muzikos maišalynę, kur akcentuojamas žmogaus kūnas ir poreikis viską vartoti:  kitaip tariant „moters reklama“ visuomenėje yra labai paveiki: reklamos sukuria iliuziją, kuri tampa moters siekiamybe ir kurios kartais taip atkakliai ir naiviai visos siekiame: išleidžiame uždirbtus pinigus puodams, kuriuose gaminsime sveiką maistą, dažome žilus plaukus, nes taip „gražiau“, kankiname save dietomis, ir net avižinių dribsnių košė turi per daug kalorijų, bananas – per daug cukraus. Gyvenimas prisotintas „grožio“, kuriam kartais itin sunku atsispirti.

Kas yra grožis? Įdegęs liesas kūnas, spindinčio sakys, arba tiesiog tobula moteris, kurios geidžia ir siekia visi vyrai? Ar tai akinamai balti dantys, ilgi „peroksidiniai” plaukai (dažniausiai priauginti, nes panelėms pabosta laukti, kol jie užaugs natūraliu būdu) ir puošnūs apdarai? Grožis tai, ko gero, dažniausiai pasaulyje kintanti sąvoka, ir kiekvienas ją suvokia adekvačiai. ..... Nors ir pavasaris, bet šaltoka. Nepaisant to, labai „madinga“ rodyti savo auskaruotą bambą, kuri per tokius orus atrodo kiek sustirusi. Nuo tokio „vaizdelio“ pasidaro dar šalčiau, tačiau daugelis lietuvaičių nešioja būtent tokio trumpumo striukes, kurios nedengia jų grožybių. Natūralus grožis tarsi „ištirpsta“ mūsų kasdieniame netikrume, kurio labai daug. Kita vertus, dirbtiniai grožio elementai, tokie kaip kosmetika, gali paslėpti nelygumus bei trūkumus, kurie užmaskuojami storu pudros sluoksniu ir sodriais lūpų dažais. Bet......juk mes visos norime pretenduoti į aukščiausią grožio padangę, kuri, deja, mūsų visuomenėje yra sukurta dirbtinai ir tada prasideda grožis su siaubo filmo elementais! Mano mieste žmonės visuomet skirstė vieni kitus į gražius ir negražius. Gražūs dabar laikomi tie, kurie save pakoregavo plastikos chirurgų dėka....taigi, vėl tas bejėgiškas neatsispyrimas grožio kultui ir dailutėms panelėms, „puošiančiomis“ savo „ančiasnapio” lūpomis TV ekraną.

Ir dažnai sakoma: „moterys meluoja geriau“. Tik ar tos moterys supranta, ką jos apgaudinėja? Save ar aplinkinius? Kad ir 50 plastinių operacijų iškentusi moteris, kuriai yra 58-eri, giliai širdyje juk žino, kad jos vidinio pasaulio, prabėgusių metų ir neišvengiamai artėjančios „smegenų senatvės“ negali patobulinti jokios naujosios technologijos.