"Rinkimai, kaip ir rungtynės, prasideda rezultatu 0:0. Visų galimybės prieš startą yra vienodos. Turime po nulį balsų. Finiše nugalės stipriausias", – įsitikinęs tarptautinės kategorijos futbolo teisėjas Nerijus Dunauskas.

Naujasis LFF prezidentas bus renkamas sausio 20-ąją Kaune. Pakeisti atsistatydinantį dabartinį federacijos vedlį kaunietį Julių Kvedarą pretenduoja keturi kandidatai.

Pirmasis apie savo ketinimus pareiškė 55-erių verslininkas iš Klaipėdos Romualdas Karpavičius. Jam įkandin pasekė taip pat iš uostamiesčio kilęs buvęs Vilniaus mero Artūro Zuoko patarėjas 44-erių Benas Renatas Baltusis. Rinkimų favoritu vadinamas dabartinis LFF generalinis sekretorius 39-erių Edvinas Eimontas. 37-erių N.Dunauskas, LFF vadovaujantis Varžybų ir renginių skyriui, apsisprendė pastarosiomis dienomis.

– Apie jūsų kandidatūrą oficialiai sužinojome likus savaitei iki rinkimų. Kodėl taip ilgai delsėte apsispręsdamas? – paklausėme N.Dunausko.

– Aš pats juk nekėliau savo kandidatūros. Tai daro futbolo organizacijos. Šiuo atveju – Futbolo techninio vystymo asociacija. Matyt, jie manimi pasitiki, mato, kad į veiklai atiduodu visą širdį. Pamaniau: kodėl nepabandžius? Sprendimas galutinai subrendo tik pastarosiomis savaitėmis.

– Kai kurie kiti kandidatai, apie savo ketinimus pareiškę likus gal mėnesiui iki rinkimų, skundėsi, kad jiems trūksta laiko pasiruošti. Ar jūs per kelias dienas spėsite deramai pasirengti rinkimų kovai?

– Aš futbole dirbu daug metų, bendruomenė mane puikiai pažįsta ir žino, ką galiu nuveikti. Laiko pasiruošti rinkimams nėra marios, tačiau intensyviai dirbant nuveikti galima nemažai. Juolab kad neateinu iš pašalies, visiškai kitos srities.

– Ne paslaptis, kad jus vadina atsarginiu variantu, jei dėl kokių nors priežasčių rinkimuose nepasisektų E.Eimontui. Ar pats save matote kaip savarankišką kandidatą?

– Žinoma, savarankiškas! Kažkas, matyt, nori mane pristatyti kaip atsarginį... Tačiau tai visiškai nereiškia, kad negaliu kandidatuoti.

– Jūsų gimtųjų Telšių apskrities futbolo federacija, kuriai vadovauja jūsų tėvas, iškėlė ne jūsų, o E.Eimonto kandidatūrą. Ar jūsų tai nenustebino?

– Neįžvelgiu problemos. Apskritis pasirinko savo kandidatą. Man dėl to netgi ramiau, nes pasipiltų apkalbos apie interesų konfliktą, kad mane proteguoja tėvas ir taip toliau. Manau, kad mane iškėlė tie, kurie labiau susiduria ir mato mano kasdienį darbą, todėl yra susidarę tam tikrą aiškią nuomonę.

– Esate jauniausias iš visų kandidatų. Įprastai futbolo organizacijoms, pradedant tarptautinėmis, baigiant nacionalinėmis, diriguoja kur kas vyresni vadovai. Ar jaučiatės turįs pakankamai profesinės kompetencijos ir gyvenimiškos patirties, kad galėtumėte stoti prie LFF vairo?

– Federacijoje esu kone visą gyvenimą. Federacijoje – penkiolikti metai. Apie futbolo veiklą žinau ir iš vidaus, ir iš išorės. Žinoma, net ir toks stažas negarantuoja visų sričių išmanymo. Tačiau tam yra prezidento komanda su specialistais, išmanančiais finansus, teisę, kitus dalykus. Savo komandą turėčiau ir aš.

– Jei federacijoje dirbate tiek daug laiko, galite nesunkiai įvardyti – kas jos veikloje yra pozityvaus, kas neigiamo?

– Kas nori matyti tik bloga, tas ir mato tik tai. Sakyčiau, kad atlikta nemažai teigiamų darbų. Pradedant nuo to, kad futbolo danga paklota šalies miestuose ir rajonuose, baigiant informacinės futbolo sistemos diegimu, žaidėjų perėjimų registro kompiuterizavimu. Aš pats labiausiai prisidėjau prie darbo su klubais, jų organizacinio, vadybinio profesionalumo lygio kėlimo. Kalbu apie licencijavimą, didelių Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) projektų įgyvendinimą, trenerių skatinimą. Nemažai federacijos pastangų teko moterų futbolui, tai liudija ir pagerėję rezultatai. Be to, daug dirbome organizuodami įvairius turnyrus, pradedant vietiniais, baigiant UEFA jaunimo (iki 19 metų) finaliniu etapu ir kitomis svarbiomis varžybomis.

– Tad trūkumų neįžvelgiate?

– Yra daug keistinų dalykų, kuriuos išsamiai išdėstysiu savo rinkimų programoje, o vienas pirmųjų – pašlijęs futbolo įvaizdis. Mano artimiausias tikslas – futbolo bendruomenės suvienijimas. Rinkimų aistros parodė, kad visuomenė susiskaldžiusi. Siekčiau per konkretų laikotarpį tuos nesutarimus išspręsti. Reikėtų įsteigti bendrą tarybą, kuri spręstų regionuose kylančias problemas. Toliau – skaidrumo trūkumas. Žmonės skundžiasi, kad pasigenda įstatų, nemato finansinių ataskaitų, nors jos, beje, viešos. Siekčiau, kad visa pageidaujama informacija būtų laisvai pasiekiama futbolo bendruomenei. Turime keisti savo įvaizdį ir valdžios institucijų akyse – darbui su vietos ir centrine valdžia reikėtų skirti kuo didesnį dėmesį.

– Futbolo įvaizdis tiesiogiai priklauso ir nuo nacionalinės rinktinės bei kitų amžiaus grupių komandų rezultatų. O jie šiuo metu prasti ar net tragiški.

– Akivaizdu. Jei mūsų nacionalinė rinktinė pasaulio reitingų lentelėje laikytųsi tarp 50-ies geriausių komandų, nepasitenkinimo balsų būtų kur kas mažiau. Rinktinė – mūsų futbolo veidas. Jei jai nesiseka, kenčia visas įvaizdis, nubraukiami ir geri darbai. Dėl vyrų rinktinės pirmas žingsnis jau žengtas – turime naują trenerį. Dėl jaunimo ugdymo daug vilčių siejame su Aurelijaus Skarbaliaus programų įgyvendinimu. Į tai investuota, todėl per kelerius metus mes aiškiai pamatysime jo darbo rezultatus. Turėtų išsigryninti ir mūsų futbolo akademijų darbo vaisiai. Tačiau klaidinga manyti, kad pokyčiai prasidės jau kitą dieną po rinkimų. Problemos kaupiasi ilgą laiką, joms išspręsti irgi reikia laiko.

– Apie kokią pajėgią rinktinę galime kalbėti, jei mūsų šalies čempionate, kuriame ir auga rinktinės kandidatai, vyrauja chaosas, komandos traukiasi iš pirmenybių, klubus apraizgė lažybų skandalai?

– Taip, parduodamos, surežisuotos rungtynės, mano akimis, yra baisiausia futbolo liga. Ji daro nepataisomą žalą ne vien į skandalus įsipainiojusioms komandoms ir žaidėjams, bet smogia visam futbolo įvaizdžiui, kenkia A lygai. Futbolininkai nesuvokia, kad jie patys veja žiūrovus iš stadionų. Daug aistruolių taip ir nebegrįžta. Todėl mano programoje numatyta kryptis – tolesnis karas su sukčiavimu. Sieksime, kad Seimas patvirtintų svarstymui priimtus baudžiamojo kodekso ir kriminalinės žvalgybos įstatymus.

– Už kovą su sukčiavimu futbole LFF tiesiogiai atsakingas jūsų brolis Gerhardas Dunauskas. Kaip nutiko, kad net keturi Dunauskai (N.Dunausko pusbrolis Tadas yra arbitras – aut. past.) tiesiogiai susiję su futbolu ir darbu federacijoje?

– Susidomėjimą futbolu galbūt nulėmė genai, šeimos tradicijos. Mūsų šeimoje ir giminėje daug vyrų neabejingi šiai sporto šakai. Aš pradėjau sportuoti nuo septynerių, pirmasis treneris buvo tėvas. Vėliau įsitraukė ir brolis, ir pusbrolis. Jei sukate link to, kad jie LFF užima tam tikras pareigas, tai tikrai ne aš juos priėmiau į darbą. Manau, kad jie dirba pagal savo kompetenciją. Turbūt praėjusį sezoną pastebėjote, kiek pastangų įdėjo Sąžiningo žaidimo pareigūno pareigas einantis G.Dunauskas bei jo kolegos. Juk klubai buvo stebimi po didinamuoju stiklu, ne vienos rungtynės buvo sustabdytos, žaidėjai įspėti apie galimą korupciją. Gerinant futbolo įvaizdį buvo galima nutylėti daugelį lažybų skandalų, o santykius aiškintis akis į akį su klubais ir futbolininkais. Tačiau LFF sąmoningai pasirinko viešą kovą, nes manome, kad ji kur kas veiksmingesnė siekiant, kad futbole nebevyktų sutartos varžybos. Gal šiandien paaukotas įvaizdis, bet nuo to užkrato lyga smarkiai apsivalė.

– Ne vienus metus buvote laikomas vienu geriausių Lietuvos futbolo arbitrų, turėjote Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) kategoriją. Kodėl pernai, būdamas vos 37-erių, nusprendėte baigti karjerą?

– Teisėjavimui atidaviau daug metų, sukaupiau didelę patirtį, tačiau noriu judėti pirmyn. Tai, kas svarbiausia teisėjo darbe, sakyčiau, yra tam tikros išugdytos charakterio savybės, tokios kaip disciplinuotumas, punktualumas. Išmokau išlaikyti ramybę ir priimti svarbius sprendimus esant sunkiomis situacijoms, laikytis garbingo žaidimo principų. Ši patirtis kartu su futbolo specifikos išmanymu buvo lemiama priimant sprendimą kandidatuoti rinkimuose.

– Tad, vaizdžiai kalbant, būdamas LFF prezidentu raudoną kortelę iškeltumėte, jei to prireiktų?

– Jeigu prireiktų – taip.

– Jūs žinomas kaip žiemos maudynių mėgėjas. Jei laimėtumėte rinkimus, ar įšoktumėte į eketę?

– Be problemų. Toks iššūkis man tikrai nebaisus.