Iki Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidento rinkimų lieka vos dvi dienos. Kaune vyksiančioje konferencijoje bus išrinktas naujas šalies futbolo vedlys, vienai populiariausių sporto šakų vadovausiantis artimiausius ketverius metus.

Sigitas Griškėnas

Pakeisti savo kadenciją baigiantį kaunietį Julių Kvedarą pretenduoja keturi kandidatai. Rinkimų užkulisiuose neabejotinu favoritu vadinamas dabartinis LFF generalinis direktorius Edvinas Eimontas.

39-erių ekonomisto išsilavinimą turintis kėdainietis federacijoje darbuojasi daugiau nei dešimtmetį. Per tą laiką jis spėjo praminti takus ne tik Lietuvos sporto struktūrose, bet ir Europos futbolo asociacijų sąjungoje (UEFA). Taip pat jis ragauja dėstytojo duonos dviejose šalies aukštosiose mokyklose.

– Ne paslaptis, kad esate laikomas LFF prezidento rinkimų favoritu. Kaip pats vertinate savo galimybes? – paklausėme E.Eimonto.

– Federacijoje perėjau visas pakopas: nuo eilinio darbuotojo iki vadovo pareigų. Turiu sukaupęs daug patirties tiek praktiniame darbe, tiek tarptautiniuose santykiuose. Taip pat esu susipažinęs su akademine šio darbo sritimi, žinau, kaip sportinė veikla yra organizuojama ir vykdoma geriausiose užsienio organizacijose. Jei pasiūlymo siekti posto būčiau sulaukęs prieš 3–4 metus, būčiau atsisakęs. Dabar jaučiuosi tam subrendęs. Esu įsitikinęs savo sugebėjimais ir galimybėmis. Tad nebijau priimti šio iššūkio ir jaučiuosi gan ramus.

– Ne vienus metus dirbote Juliaus Kvedaro komandoje, pastaruoju metu buvote jo dešiniąja ranka – ėjote generalinio direktoriaus pareigas. Jei tapsite prezidentu, ar besąlygiškai tęsite savo pirmtako politiką?

– Be abejo, aš turiu savo idėjų ir jas bandysiu įgyvendinti. Laikotarpiu, kai esu generalinis direktorius, futbolas buvo vystomas ne chaotiškai, o kryptingai: buvo sekama ilgalaike futbolo vystymo strategija, kurioje numatyti mūsų siekiai ir žingsniai iki pat 2020-ųjų. Strategija yra reguliariai atnaujinama. Jau vasario mėnesį numatyta didelė konferencija dėl jaunimo futbolo vystymo. Nėra taip, kad užsibrėžėme liniją ir ja einame neatsižvelgdami į rezultatus. Turime vertinti nuveiktus ar nepavykusius darbus ir daryti atitinkamas korekcijas. Sprendimai, kurie nebuvo efektyvūs, bus keičiami.

– Kuriais savo ar LFF darbais ir projektais esate patenkintas, o kurie nepasiekė norimo tikslo?

– Esu patenkintas daugeliu projektų. "Užauginkime Lietuvai Ronaldo", "Sugrąžinkime vaikus į stadionus", Futbolo vystymo fondo projektas, prisidedantis prie futbolo vystymo regionuose, taip pat – dirbtinės dangos aikščių projektas. Pernai įvyko esminis pokytis ugdant jaunimą – pasirašyta sutartis su Aurelijumi Skarbaliumi. Tai neabejotinai duos vaisių. Gerokai pasistūmėjome skatindami ir populiarindami merginų, moterų futbolą. Kitas ambicingas projektas – bendradarbiaujant su Lietuvos sporto universitetu (LSU) kuriamas sporto medicinos centras, neturintis analogų kitose sporto šakose. Jame futbolininkai galės gydytis, reabilituotis po operacijų, bus vykdoma traumų prevencija, mokslinės žinios pritaikomos praktikoje. Negaliu nepaminėti sustiprintos kovos su sutartomis rungtynėmis. Tuo klausimu dirbama ir su politikais, ir su teisėsauga.

Žinoma, yra ir silpnesnių pozicijų. Kad ir nacionalinis šalies čempionatas, A lyga. Tačiau ir šiuo klausimu pasistūmėta per keletą pastarųjų mėnesių. Dirbama su Klubų asociacija, vyksta permainos čempionato sistemoje. Be to, reikia stiprinti darbą su savivaldybėmis bei regionais.

– Futbolo opozicija kritikuoja federaciją dėl itin prastų, o gal net tragiškų, įvairaus amžiaus rinktinių rezultatų, taip pat – organizacijos uždarumo ir t.t. Kiek tuose priekaištuose matote tiesos?

– Jei kalbėtume apie atvirumą, sakyčiau, kad federacija yra viena atviriausių sporto organizacijų Lietuvoje. Turime nemažai gerosios praktikos, gero valdymo pavyzdžių. Tačiau dėl mums tenkančio išskirtinio dėmesio pastebimos tik neigiamos pusės. Nesakau, kad dirbame tobulai, tačiau mano asmeninė pozicija tokia: mums reikia būti atviriems, nes tik taip galime rasti kompromisą su visomis suinteresuotomis futbolo bendruomenės pusėmis dėl futbolo vystymo.

Kalbant apie LFF įvaizdį – iš tiesų turime labai daug ką tobulinti. Įdomiausia, kad mūsų veikla su mūsų įvaizdžiu, vyraujančiu viešojoje erdvėje, nesutampa. Mano, kaip vadovo, užduotis ir būtų tinkamai reprezentuoti mūsų organizaciją, keisti tą neigiamą išankstinę nuostatą.

– Ne tik jūsų šalininkai, bet ir ne vienas oponentas pripažįsta, kad projektai ir sritys, kurių jūs asmeniškai ėmėtės, gerokai pasistūmėjo į priekį. Esate vadinamas kandidatu, kurį gali palaikyti ir opozicija. Ar pats jaučiatės kompromisiniu kandidatu?

– Mes, futbolo bendruomenė, esame viename laive, nepaisant mūsų skirtingų pozicijų. Jei norime irtis į priekį, turime rasti bendrų sąlyčio taškų, kad sutartume. Esu evoliucinių, ne revoliucinių pokyčių šalininkas.

– Iš visų kandidatų vienintelis nesate ragavęs futbolininko karjeros. Ar jaučiatės kompetentingas vadovauti sporto šakai, kur pats nesportavote?

– Esu komandos žmogus. Jei yra dalykų, kurių neišmanau, aš neapsimetu, kad apie juos žinau viską. Žinoma, per tiek metų, praleistų šioje sferoje, atsiranda ir sportinių aspektų supratimas. Be to, visuomet teiraujuosi išmanančių žmonių nuomonės.

– Tarp tų praktikų, kurių nuomonės teiraujatės, turbūt yra ir jaunimo futbolo strategas Stasys Stankus. Ar daugelį metų kritikuojamas specialistas ir toliau aktyviai dalyvaus NFA ir jaunimo ugdymo apskritai veikloje?

– Ieškosime įvairių būdų, kaip gerinti darbo su jaunimu kokybę. Galbūt mes nusileidžiame konkurencinėje kovoje ne todėl, kad blogai dirbame, o todėl, jog kitų šalių akademijos dirba dar geriau. Bet kuriuo atveju sprendimai bus padaryti. Minėtas projektas su A.Skarbaliumi, geresnis biudžetinių futbolo ugdymo įstaigų integravimas, kiti veiksmai turėtų pakeisti jaunimo futbolo situaciją. Kita vertus, negalime iš futbolo visiškai išstumti visų, kurie mums nepatinka. Protingiau yra sujungti įvairius požiūrius ir iš jų pasiimti tai, kas geriausia.

– Turite ekonominį išsilavinimą, nemažai ryšių ir pažinčių ne tik Lietuvoje. Ar nesigailite pasirinkęs karjerą permainingoje futbolo srityje, o ne darbą kur stabilesniame verslo pasaulyje?

– Nė vienos dienos nesigailėjau, kad čia esu. Tai darbas, kur būtina aistra, emocijos. Tai – ne tik finansai ir sausi skaičiai. Savo studentams LSU ir Kazimiero Simonavičiaus universitete sakau, kad futbolas turi tiek skirtingų veiksnių ir veiklų, kiek jų suteikti gali labai reta kuri sritis. Šia atžvilgiu darbas futbolo federacijoje man yra kur kas įdomesnis nei didelėje komercinėje įmonėje. Man tai yra gyvenimo iššūkis, kurį labai vertinu.