Savo laiku Tomas Radzinevičius buvo Marijampolės “Sūduvos” simbolis, nors gimtajame klube žaidė tik iki 24 metų. Vėliau išvyko laimės ieškoti į užsienį. Pirmiausiai ir ilgiausiai – Čekija. Šioje šalyje puolėjas praleido didžiausią dalį savo karjeros. kartkartėmis sužaisdamas Lenkijos ar Slovakijos klube.

2005-aisiais iš “Sūduvos” išvykęs futbolininkas, grįžo į Marijampolę liepos pradžioje. Su visa šeima: čeke žmona ir sūnumi.

32 metų futbolininkas debiutavo per Europos lygos atrankos rungtynes su Turnovo “Chorizont” (Makedonija), o praėjusio sekmadienio A lygos rungtynės su “Dainava” buvo trečiasis sugrįžusio T.Radzinevičiaus oficialus mačas “Sūduvoje”. Per jį Marijampolės klubas 4:0 sutriuškino Alytaus “Dainavą”. Tomas įmušė du įvarčius.

- Jau apšilote kojas “Sūduvoje”?

- Taip.

- Antrą kartą “debiutavote” A lygoje. Sunkus buvo mačas su “Dainava”?

- Iš pradžių rungtynės buvo gal ir sunkokos. Turėjome porą progų, neišnaudojome ir mano mintys jau buvo tokios: kad tik po to neprasileistume kokio kvailo įvarčio, po kurio reikėtų iš paskutiniųjų kovoti iki pat galo, mėginti išplėšti pergalę. O įmušus pirmą įvartį nuo mūsų nukrito tas atsakomybės spaudimas, supratome, kad tikrai laimėsime ir pradėjome žaisti greitą futbolą, kuris mums leido įmušti dar tris įvarčius.

- Galėtumėte palyginti dabartinę “Sūduvą” su ta, kurią palikote išvykdamas į užsienį?

- Dabartinė “Sūduva” – visai kita komanda. Atjaunėjusi. Prieš išvykstant iš senosios “Sūduvos” man buvo 24 metai, buvau jauniausias komandoje. Dabar tas, kuriam 24, veteranu savęs laikyti gal ir negali, bet jau yra patyręs žaidėjas. Daugumai vaikinų 19-20 metų. Todėl palyginti dvi šias komandas labai sunku.

- Ar sugrįžęs radote “Sūduvoje” nuo anų laikų pažįstamų žmonių?

- Radau nemažai. Tiek klubo vadovas Vidmantas Murauskas, tiek administratorius Romualdas Švedkauskas, dabartinis vartininkų treneris Audrius Ramonas, esu žaidęs vienoje komandoje su dabartiniu treneriu Dariumi Gvildžiu, futbolininkai: Povilas Leimonas, Karolis Chvedukas, Nerijus Radžius. Kiti veidai – nauji. Dabar susipažinau su visais.

- Greitai suradote bendrą kalbą su tais naujais jums žmonėmis?

- Nebuvo jokios problemos. Visi juk kalbame lietuviškai. Mane priėmė, kaip savotišką mokytoją.

- O pati žaidimo filosofija skiriasi?

- Dabar futbolas yra daug greitesnis. Jis tinka tiems jauniems žaidėjams. Ir šiais laikais visur – jei nežaidi greito futbolo, nieko nelaimėsi. Anksčiau galėjai žaisti penkiais gynėjais ir apsiginti. Dabar futbolas yra atakuojantis. Visi klubai žiūri į “Barceloną” ir panašias komandas ir treneriai iš jų mokosi, stengiasi, kad jų komandos kuo greičiau pereitų į puolimą ir įmuštų kuo daugiau įvarčių. Kad ir žiūrovams būtų malonu.

- Ar sulaukėte tribūnų aplodismentų, kai po ilgos pertraukos išėjote į aikštę su “Sūduvos” marškinėliais?

- Taip, tai buvo per namų rungtynes su Makedonijos komanda. Buvau labai patenkintas, kai paminėjus mano pavardę tribūnose pasigirdo šūksniai ir plojimai. Ir šiaip, kartais sutinku mieste žmogų, jis man ir sako: “na grįžai, tai ir man reikia sugrįžti, vėl pradėti vaikščioti į futbolą”. Tai iš tiesų nuteikia labai maloniai.

- Kodėl nutarėte iš užsienių grįžti į Lietuvą?

- Tam buvo daug priežasčių. Viena, kad dar norėjau pažaisti Lietuvoje, savo “Sūduvos” komandoje, padėti jai Europos turnyre. Tiesa, jis nepasisekė. Taip pat norėjau pamokyti jaunesnius žaidėjus, pasidalinti patirtimi, padėti jiems patekti į užsienio komandas. Be to norėjau, kad ir žmona, ir vaikas pamatytų Lietuvą, išmoktų lietuvių kalbos, kultūros. Ir kad seneliai galėtų pasidžiaugti anūkėliu.

- Jūsų žmona – čekė. Kokia yra jūsų šeimos kalba?

- Dabar mūsų kalba yra čekų. Čekiškai kalbu taip pat laisvai, kaip ir lietuviškai. Bet noriu, kad sūnus kalbėtų ir čekiškai, ir lietuviškai. Todėl šeimoje kalbame čekiškai, o tėvų prašau, kad su juo kuo daugiau kalbėtų lietuviškai, kad jis girdėtų lietuvių kalbą ir ją išmoktų. Jis turi kalbėti abiem kalbomis.

- Ar žmona noriai sutiko persikelti į Lietuvą?

- Iš pradžių ji bijojo. Bet kai suprato, kad Lietuva nėra labai toli, sėdai į mašiną ir jei ne kas savaitę, tai bent kas pusę metų nuvažiavai į Čekiją, apsigalvojo ir sutiko. Ir net pati pareiškė norą išmokti lietuvių kalbą, kad galėtų bendrauti su uošviais ir kitais žmonėmis.

- Su Lietuva ar su Čekija žadate susieti savo ateitį?

- Dabar tą būtų labai sunku pasakyti. Į karjeros pabaigą žadu lankyti trenerių kursus ir bandyti čia “Sūduvoje” treniruoti jaunimą. O vėliau, jei viskas gerai sektųsi, įgijęs trenerio patirties gal surasčiau ir Čekijoje darbo su jaunimu.

- Čekijoje neturite nekilnojamojo turto?

- Turime nusipirkę namą. Dabar jame gyvena žmonos dėdė. Norėtume nusipirkti butą ir Lietuvoje.

- O šiuo metu kur gyvenate?

- Dabar laikinai gyvename pas mano tėvus. Kažkaip sutelpam penkiese dviejų kambarių bute, bet kuo greičiau ieškome kur išsinuomoti sau atskirai. Ir tėvai nuo mūsų pailsėtų ir mes kitaip jaustumėmės.  O po kokių metų žiūrėsim, gal ir nusipirksime.