Ieškojo dingusio alpinisto

Tąkart A.Jucevičiaus vadovaujama gelbėtojų grupė Tian Šanyje ieškojo dingusio be žinios alpinisto Viktoro Povelausko.

Radviliškietis kartu su klaipėdiečiais Edmundu Tilviku ir Ramūnu Sabaliausku buvo įkopęs į 7 010 m aukščio Chan Tengri viršukalnę.

Iš jos V.Povelauskas į alpinistų stovyklą nesugrįžo.

Pasak R.Sabaliausko, kuris paskutinis matė Viktorą, jo bendražygis dingo tamsoje leisdamasis nuo kalno žemyn, maždaug 6 km aukštyje. Manoma, kad V.Povelauskas neišsilaikė ant virvių ir nukrito į beveik 1,5 km ilgio įdubą.

"Rasti Viktorą gyvą nebuvo nė menkiausios tikimybės, aptikti jo palaikus – taip pat minimalūs šansai. Nelaimių ant Chan Tengri keteros buvo ir anksčiau, bet paieškos – be rezultatų, nes iš tokio aukščio nukritusieji prapuolė be pėdsakų ledyno plyšiuose. Vis tik negalėjau nuvilti V.Povelausko šeimos, giminių, tikėjusių, kad Viktoras galbūt bus rastas", – teigė "Kauno dienai" A.Jucevičius.

Už V.Povelausko paieškos darbų organizavimą, savanorišką dalyvavimą ekspedicijoje sudėtingomis sąlygomis rizikuojant gyvybe A.Jucevičius 2005-aisiais buvo apdovanotas pagrindiniu Lietuvos kilnaus elgesio ("Fair Play") komiteto prizu.

Įamžino atminimą

"Nuskridau į Kirgizijos sostinę Biškeką, susitikau su gelbėtojais. Kitą dieną sraigtasparniu pasiekėme pietinio Inilčeko ledyno aukštupį.

Su šešių gelbėtojų komanda pakilome į sniego aikštelę 5 300 m aukštyje ir iš ten kelias dienas beviltiškai murgdėmės sniego lavinomis pavojingais Chan Tengri šlaitais. Rezultatų – jokių, nes storas sniego sluoksnis jau buvo užklojęs keteros šlaitus ir ledyno plyšius.

Galiausiai atskridusiu mus pargabenti malūnsparniu dar kelis kartus apskridome viršūnę, iš visų pusių išžvalgėme šlaitus, bet taip pat nieko nepastebėjome", – apie 2004-ųjų rugpjūčio įvykius papasakojo A.Jucevičius.

Antrąkart jo vadovaujama alpinistų grupė į Tian Šanį atvyko 2005-ųjų liepą.

"Suorganizavau ekspediciją V.Povelauskui atminti. Vėl įveikėme pavojingą maršrutą ledų labirintais, įkūrėme stovyklą 6 000 m aukštyje, kur Viktoras su bendražygiais pradėjo savo lemtingą žygį.

Jau žinojome, kad alpinistai, tiesdami virves naujam sezonui, ant Chan Tengri keteros 6 860 m aukštyje rado "katę" – specialų prietaisą su metalo nagais, dedamą ant bato kopti ledo šlaitais. Kaip tik toje vietoje Viktoro bendražygiai jį matė paskutinį kartą, kai jis pasakė: "Leiskitės, aš pritvirtinsiu "katę" ir jus pavysiu." Tikriausiai jis ją pametė ir, tamsoje nesuradęs, bandė leistis, bet nuslydo nuo šlaito į amžino poilsio vietą, kur guli ir daugiau nesurastųjų.

Pasiekėme tą vietą, atidžiai ją išžvalgėme, o keturi iš mūsų pakilo dar 150 m į patį Chan Tengri – paskutiniąją Viktoro viršūnę. Ant uolos greta tako pritvirtinome atminimo lentelę V.Povelauskui", – pasidalijo prisiminimais A.Jucevičius.

Takoskyra su išimtimis

– Po ano meto paieškų jus galbūt pasiekė dar kokia nors informacija apie galimas V.Povelausko dingimo aplinkybes? – paklausėme A.Jucevičiaus.

– Ne, kol kas nėra jokių kitokių naujienų. Kalnai Viktoro neatidavė.

– Ar per sporto renginius, kuriuos ir jūs organizuojate, dažnai susiduriate su nesavanaudiškais, kilniais poelgiais?

– Man artimiausi – keliautojų, alpinistų žygiai, mėgėjų sportas. Negalėčiau išskirti ypatingų atvejų, bet mačiau ne kartą, kai, kilus pavojui ar susiklosčius ekstremaliai situacijai, žmonės nedvejodami metė savo reikalus ir puolė į pagalbą. Manau, tai lemia kiekvieno asmens moralinės vertybės.

– Kodėl, jūsų nuomone, šiuolaikinio didžiojo sporto ir klasikinio džentelmeniškumo takoskyra – vis didesnė?

– Žiūrėkime į konkrečius pavyzdžius, ko sporto profesionalas siekia. Jeigu pirmiausia – rezultato, bet kokia kaina įtvirtinti savo ego, tuomet džentelmeniškumas, kilnumas, pagarba net principiniam varžovui dauguma atvejų – antroje vietoje. Juk didysis sportas – verslas. Tačiau, nepaisant milžiniškos konkurencijos ar komercinių, netgi politinių interesų, yra atletų, pripažįstančių nerašytas taisykles – vadinamąjį garbės kodeksą, kuriems nesvetimas paprastas žmogiškumas, ir reikia džiaugtis tuo.

A.Jucevičiaus dosjė

Gimė 1942 m. balandžio 30 d. Kaune.

1967–1972 m. – Kauno turistų klubo pirmininkas, 1972–1977 m. – Lietuvos respublikinės turizmo ir ekskursijų tarybos masinio turizmo skyriaus vyr. instruktorius. Nuo 1977 m. – Vilniaus keliautojų klubo, 1990–1991 m. – Lietuvos turistų klubų asociacijos pirmininkas. 1991–2001 m. – Lietuvos keliautojų sąjungos viceprezidentas ir valdybos pirmininkas, nuo 2001 m. – prezidentas. 1994–1996 m. – asociacijos "Sportas visiems" viceprezidentas, nuo 1996 m. – generalinis sekretorius.

Vienas orientavimosi sporto pradininkų Lietuvoje. 17 kartų Lietuvos turizmo (kalnų, slidžių, pėsčiųjų, motociklų) čempionas, 2002 m. Baltijos šalių alpinizmo čempionas.

1978 m. geriausiasis Lietuvos turistas. Turiadų Kaukaze, Tian Šanyje, Pamyre, Altajuje, slidžių žygių "Snaigė" Kaune (1967–1972 m.), Vilniuje (nuo 1973 m.), turistų sąskrydžių, varžybų rengėjas.

Lietuvos šviesuolis (2008 m., išrinktas LRT TV), Metų žmogus (2013 m., išrinktas LRT Radijo).

Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu (1996 m.), Lietuvos tautinio olimpinio komiteto Olimpine žvaigžde (2002 m.), Lietuvos kilnaus sportinio elgesio prizu (2005 m.), Kūno kultūros ir sporto departamento sidabro medaliu "Už nuopelnus Lietuvos sportui" (2002 m.), Sporto garbės komandoro ženklu (2012 m.).