Amžiną šlovę ir tylią rezignaciją dažnai skiria viena akimirka, vienas metras ar vienas šūvis. Per dvi savaites Vankuveryje olimpinių žaidynių dalyviai kasdien balansavo tarp pergalės laimės ir pralaimėjimo kartėlio.

Legenda prieš legendą

"Nemanau, kad stovėčiau čia, jei nebūtų buvę jo", – užlipęs ant aukščiausio Vankuverio olimpinių žaidynių apdovanojimų pakylos laiptelio, pratarė Emilis Hegle Svendsenas – plačiai besišypsanti 24-erių Norvegijos biatlono ateitis.

E.H.Svendsenui iš dešinės su gerokai kuklesne šypsena veide stovėjo žmogus, savo pavyzdžiu paskatinęs šimtus vaikų ne tik Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje imti šautuvą į rankas ir stotis ant slidžių. Pasidabinęs sidabro medaliu, tačiau taip ir nesugebėjęs perrašyti olimpinės istorijos knygos.

Gyva Norvegijos biatlono legenda Ole Einaras Bjoerndalenas į Vankuverį atvyko iškėlęs vedamas konkretaus tikslo – tapti geriausiu visų laikų žiemos olimpiadų sportininku.

36-erių veterano šautuvo taikiklyje buvo atsidūręs iki šiol nepakartojamas olimpinių žaidynių rekordas. Du norvegai, du didžiausi žiemos sporto autoritetai, kurių net pavardės skamba panašiai – O.E.Bjoerndalenas metė iššūkį slidinėjimo patriarchui Bjoernui Daehlie'iui, 1992–1998 m. pelniusiam rekordinius aštuonis olimpinius aukso apdovanojimus.

Šturmas – ne paskutinis?

Iki tokios aukso rietuvės geriausiam visų laikų biatlonininkui trūko trijų aukščiausios prabos medalių. Kitaip tariant, O.E.Bjoerndalenui Vankuveryje reikėjo būti greičiausiam trijose iš penkių olimpinėje programoje esančių biatlono rungčių.

Tokia atsakomybė pasirodė per didelė net ir neprilygstamojo biatlono karaliaus pečiams. Praeityje tapęs pirmuoju biatlonininku, sugebėjusiu laimėti slidinėjimo pasaulio taurės etapo varžybas, O.E.Bjoerndalenas ir Vankuverio trasose lėkė tarsi pamiršęs savo 36 metų gyvenimo bagažą.

Tačiau šaudykloje legendos rankos drebėjo. Neskaitant penktadienį vakare vykusių estafečių lenktynių, 15 iš 56 O.E.Bjoerndaleno šūvių Vankuveryje skriejo pro šalį. Sidabras 20 km distancijoje buvo viskas, ką norvegui pavyko pasiekti olimpiados individualiose rungtyse.

Vis dėlto ir vienintelio Vankuverio medalio pakako, kad O.E.Bjoerndalenas taptų vos ketvirtuoju žiemos sporto atstovu planetoje, surinkusių dešimt visų spalvų olimpinių apdovanojimų. Kartu norvegas dar tvirčiau užsidėjo biatlono karūną, kurią iki šiol dalijosi su vokiete Uschi Disl – nė vienas kitas biatlono atstovas olimpinėse žaidynėse nuo šiol nėra iškovojęs tiek medalių, kiek O.E.Bjoerndalenas.

Tiesa, apsaugotas nuo nenurimstančio veterano dar nėra ir B.Daehlie'io pasiekimas. "Aš noriu būti Sočyje 2014 m. Esu pasirengęs dar vienai olimpiadai", – pareiškė O.E.Bjoerndalenas, kuriam prieš Sočio olimpines žaidynes sukaks 40 metų.

Burtininkas iš Šveicarijos

Iš auksinio berniuko išaugo auksinis vyras. 2002 m. Solt Leik Sityje Šveicarijos šuolininkas nuo tramplino Simonas Ammannas buvo vadinamas Hariu Poteriu. Dabar spauda perkrikštijo jį antruoju šveicarų Roger Federeriu.

Per aštuonerius metus pasikeitė beveik viskas, išskyrus vieną aspektą – S.Ammannas tebėra olimpinė šuolių nuo tramplino sensacija.

Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse niekam nežinomas dvidešimtmetis, dėl masyvių apvalių akinių ir jaunatviško veido atrodęs tarsi paprastas mokyklinukas, virto tikra bomba.

S.Ammannas tąkart tapo antruoju žmogumi per istoriją, sugebėjusiu per vieną olimpiadą triumfuoti šokdamas tiek nuo didžiojo, tiek nuo normalaus tramplino. Hariu Poteriu jis buvo pramintas ne tik dėl savo akinių, bet ir dėl burtais dvelkiančio akibrokšto, kurį debiutuojantis jaunuolis pateikė šuolių nuo tramplino žvaigždėms Svenui Hannawaldui iš Vokietijos ir lenkui Adamui Malyszui. Auksinis vaikėzas tapo tikru skanėstu laikraščiams bei populiariausioms Šveicarijos ir JAV televizijų laidoms, kurios kvietėsi jį į svečius ir mušė savo žiūrimumo rekordus.

Vankuveryje S.Ammanno burtai nesiliovė. Buvo antras, bet vos po kelių svaiginančių šuolių tapo pirmas, vėl laimėjęs abiejų tramplinų rungtis. Keturis aukso medalius iki šiol buvo iškovojęs vienintelis suomis Mattis Nykanenas, tačiau vieną apdovanojimą jis pelnė komandinėse varžybose. S.Ammannas viską pasiekė tik savo jėgomis.

"Vienintelis geras dalykas šiose olimpinėse žaidynėse yra tai, kad Šveicarija nesurenka savo šuolių nuo tramplino komandos", – atsiduso vienas S.Ammanno varžovų – austras Wolfgangas Loitzlas.

"Aš be galo jaudinausi. Bet kažkokia magiška jėga privertė mane skrieti toli", – savo pasiekimu stebėjosi ir pats keturiskart olimpinis čempionas.

Keisčiausia, jog S.Ammannas retai galėdavo pasigirti stabiliai aukštais rezultatais. 2006 m. Turino olimpiadoje jis patyrė fiasko, užimdamas 7 ir 36 vietas. Per savo karjerą šveicaras vis dar nėra laimėjęs pasaulio taurės, o planetos pirmenybėse triumfavo tik kartą. Tačiau olimpinė sėkmė vėl šypsosi S.Ammannui.

Permainingi kalnai

Dramatiškos – tai švelniausias Vankuverio olimpinių kalnų slidinėjimo varžybų apibūdinimas. Kiekviena rungtis, kiekvienas startas vertė žiūrovus vis iš naujo ir iš naujo giliai įkvėpti gurkšnį oro.

Švedė Anja Paerson griuvo ir kėlėsi. Amerikietė Lindsey Vonn šventė ir griuvo. Sportininkai juokėsi ir verkė. Oro sąlygos buvo tai idealios, tai tiesiog žudančios.

Geležinę valią pademonstravo viena tituluočiausių planetos kalnų slidininkių A.Paerson. 28-erių Švedijos atstovei olimpinės žaidynės prasidėjo šoku ir ligoninės lova. Greitojo nusileidimo rungtyje A.Paerson patyrė kraupų incidentą, kai, likus dešimtims metrų iki finišo, pernelyg aukštai pakilo į orą nuo tramplino trasoje ir neišlaikė pusiausvyros. Pritrenkta smūgio į žemę nebejudanti sportininkė pasiekė finišo liniją slysdama šlaitu ant pilvo. Iki incidento viena favoričių skriejo greičiu, kuris būtų garantavęs jai sidabro medalį.

Nedelsiant išgabenta į ligoninę A.Paerson jau kitą dieną pakilusi iš lovos grįžo tiesiai į tą pačią trasą. Kerštas pavyko: švedė dvikovės varžybose užėmė trečiąją vietą.

Atvirkščia trajektorija pasisuko JAV olimpietės L.Vonn likimas. Žurnalų viršelių žvaigždė, tūkstančių gerbėjų širdis užkariavusi ne tik savo rezultatais, bet ir viliojančiomis fotosesijomis, dominavo greitojo nusileidimo rungtyje. Dvikovės varžybose ji artėjo antrojo olimpinio aukso link, kai prieš finišą L.Vonn amerikietiškąją svajonę sustabdė vienas neatsargus slystelėjimas mėginant apšliuožti kliūtį.

Vėliau L.Vonn atsitiesė didžiausiojo slalomo varžybose, pelnydama bronzą. Bet tai buvo dar ne pabaiga: didžiojo slalomo rungtyje JAV kalnų slidininkė vėl suklydo, iššliuožė iš trasos ir trenkėsi į apsauginius tinklus. Įdomiausia, kad L.Vonn klaida užkirto kelią ant apdovanojimų pakylos kitai favoritei iš JAV – dukart Vankuverio vicečempionė Julia Mancuso iššliuožė į trasą tautietei įkandin, tačiau teisėjams teko sustabdyti ją, nes greta trasos medikų apsupta vis dar gulėjo L.Vonn.

J.Pliuščenka bylinėsis?

Turino olimpiados čempionas Jevgenijus Pliuščenka, Vankuveryje vyrų dailiojo čiuožimo solistų varžybose iškovojęs sidabro medalį, ketina kreiptis į teismą.

Rusijos sportininkas įsitikinęs, kad arbitrai nepagrįstai skyrė pirmąją vietą amerikiečiui Evanui Lysačekui, kuris surinko 1,31 balo daugiau.

Specialistų nuomone, J.Pliuščenkos atlikta programa buvo aukštesnio techninio lygio, tačiau amerikietis taip pat nepadarė nė vienos klaidos ir buvo artistiškesnis.

"Pasirodo, keturgubi šuoliai yra nereikšminga smulkmena, tačiau be jų vyrų dailusis čiuožimas tampa pramoginiais šokiais. Suprantu, kodėl taip yra čia, Vankuveryje: juk amerikiečiai ir kanadiečiai nemoka ir nesugeba atlikti tokių šuolių", – replikavo J.Pliuščenka.

Savo olimpietį užtarė net Rusijos premjeras Vladimiras Putinas, bet Tarptautinio olimpinio komiteto (IOC) prezidentas Jacquesas Rogge'as ir Tarptautinės čiuožimo sąjungos (ISU) vadovas Ottavio Cinquanta patarė sportininkui nesikarščiuoti.

"Jevgenijus turi gerbti varžovus", – santūriai reziumavo J.Rogge'as. "Dailusis čiuožimas – ne vien akrobatiniai šuoliai, bet ir jausmai, kūryba", – svarstė O.Cinquanta.

J.Pliuščenką parėmė dukart olimpinis čempionas kanadietis Elvis Stojko: "Keista, kad aukso medalis teko čiuožėjui, kuris per visas varžybas nė karto neatliko trigubo ar keturgubo šuolio."

Nepaisydamas Rusijos olimpinio komiteto vadovo Leonido Tiagačiovo ir šalies sporto ministro Vitalijaus Mutko pareiškimų, kad apie jokį protestą negalvojama, J.Pliuščenka nenuleidžia rankų, nes turi pavyzdį: 2002-aisiais, kilus teisėjavimo skandalui Solt Leik Sičio olimpinėse žaidynėse, aukso medaliai buvo įteikti rusams Jelenai Berežnajai ir Antonui Sicharulidzei bei kanadiečiams Jamie Sale ir Davidui Pelletier.