Laimėjimai – įspūdingi

Olimpinis ir pasaulio čempionas užgeso likus kelioms savaitėms iki savo 66-ojo gimtadienio.

Jo karjeros laimėjimų lentyna lūžte lūžo nuo įspūdingų trofėjų. Tokių kaip Seulo olimpiados aukso medalis, Maskvos žaidynių sidabras, planetos pirmenybių aukso ir sidabro apdovanojimai, pasaulio jaunimo čempiono titulas, daugybė individualių prizų.

Didžiausią indėlį klubiniame sporte V.Novickis paliko vilkėdamas Kauno „Granito“ marškinėliais. 1987 m. su „Granitu“ laimėta Tarptautinės rankinio federacijos (IHF) taurė, kitą sezoną pasiektas šio prestižinio turnyro finalas. Keturi SSRS čempionato medaliai ir dabar jau sunkiai suvokiama pergalių serija – net septyniolika Lietuvos čempiono titulų dirbant treneriu ir klubo vadovu.

Bene daugiausia laiko petys petin su V.Novickiu darbavosi buvęs „Granito“ rankininkas ir dabartinis klubo vadovas Algis Mikučionis. Jis su treneriu bendravo ir šiam dėl ligos pasitraukus iš aktyvios veiklos, jį lankė ir paskutinėmis gyvenimo savaitėmis.

„Mūsų draugystė su Valdemaru tęsėsi ne vieną dešimtmetį. Daugelis jį žinojo kaip vieną didžiausių viso Lietuvos sporto legendų. Man teko garbė jį pažinti kaip ištikimą bendražygį ir bičiulį“, – atsiduso A.Mikučionis.

Gynybos žvaigždė

Pasak pašnekovo, V.Novickis, kaip rankinio žaidėjas ir specialistas, išsiskyrė milžiniška patirtimi, kurią sukaupė daugelį metų rungtyniaudamas pačiu aukščiausiu tarptautiniu lygiu.

„Turbūt nebus per garsiai pasakyta, kad keletą metų jis buvo geriausias gynybinio stiliaus žaidėjas pasaulyje. Visi varžovai Europoje žinojo: pro Valdemarą geriau nesiveržti, nes be padarinių pro jį nepraeisi“, – prisiminė A.Mikučionis.

Jo teigimu, V.Novickio stiprybė aikštėje buvo ne vien fizinė jėga.

Algis Mikučionis: V. Novickis, kaip treneris, buvo griežtas, bet mokėjo išklausyti savo auklėtinius ir kartais jiems nusileisti.

„Jis visur prasiskynė kelią dėl savo charakterio. Atvažiavo iš kaimo į Kauną, po kelerių metų čia tapo klubo kapitonu. Pateko į SSRS rinktinę. Ir ten buvo išrinktas kapitonu. Tokios pareigos bet kam nepatikimos. Jis aukojosi dėl kolektyvo, žaidė ir sulaužytais pirštais, ir sirgdamas, ir traumuotas“, – sakė pašnekovas.

Kitas bendražygis, buvęs „Granito“ lyderis Gediminas Mikulėnas taip pat akcentavo išskirtinį V.Novickio užsispyrimą ir valią.

„Bendraujant Valdo charakteris nebuvo lengvas, bet tas užsispyrimas jam sporte tikrai padėjo. Jis buvo labai stiprus fiziškai, bet valia buvo dar stipresnė“, – pabrėžė G.Mikulėnas.

Išaugino kelias kartas

Baigęs žaidėjo karjerą savo patirtimi V.Novickis dosniai dalijosi su jaunimu.

„Kaip treneris jis buvo griežtas. Pats aikštėje galėjo labai daug ir iš kitų reikalavo to paties. Bet kartu mokėjo išklausyti savo auklėtinius ir kartais jiems nusileisti. Rankininkai jautė jo autoritetą, mokėsi ir progresuodavo. Ne veltui V.Novickis išugdė net kelias Lietuvos rinktinės žaidėjų kartas“, – sakė A.Mikučionis.

Algis Vaškevičius, Julius Marcinkevičius, Andrius Stelmokas, Robertas Paužuolis, Gintaras Savukynas, Vaidotas Grosas – tai tik kelios pavardės iš labai ilgo Lietuvos rinktinės žaidėjų sąrašo, kuriuos į tarptautinį lygį pakėlė rankinio legenda.

Prieš keletą metų, kai V.Novickis susidūrė su sveikatos problemomis, jis, lyg nujausdamas, iš anksto ėmė rūpintis savo pamaina klube.

A.Mikučionis džiaugiasi, kad V.Novickio darbus pratęsė jo auklėtiniai. Lietuvos rinktinės vairą perėmė G.Savukynas, o „Granito“ ekipos vyriausiasis treneris – V.Grosas.

Perimamumas: „Granito“ rankininkus treniruojantis V.Grosas – buvęs V.Novickio auklėtinis. Evaldo Šemioto nuotr.

Pamokos – ne veltui

„Su Valdemaru pirmą kartą susipažinau varžybose, būdamas gal šešiolikos. Jau tada žinojau, kad treneris garsėja kietu charakteriu. Bet tai nebaugino. Atvirkščiai – motyvavo įrodyti, kad jis nesuklydo mane pakviesdamas į geriausią Lietuvos klubą“, – prisiminė V.Grosas.

Atvykus į „Granitą“ V.Groso laukė rimti išbandymai. V.Novickis naujokus ne tik muštruodavo aikštėje, bet ir įdėmiai stebėdavo jų elgesį už jos ribų.

„Tuomečiai „Granito“ lyderiai mums, jauniems, duodavo pylos, kartais pernelyg nerinkdami žodžių. Treneris per daug nesikišdavo. Tik vėliau supratau, kad taip jis tikrindavo naujokų charakterį – žiūrėdavo, ar sugebės rasti bendrą kalbą ir užsitarnauti komandos senbuvių pagarbą. Man tai pavyko gana greitai, todėl pradėjau jausti trenerio pasitikėjimą“, – dėstė pašnekovas.

Išskirtinis V.Novickio dėmesys V.Grosui teko ir dėl to, kad šis savo gynybiniu žaidimo stiliumi ir pozicija aikštėje labai priminė patį trenerį.

„Jis, kaip niekas kitas, matė, kokių savybių reikia mano pozicijos žaidėjui, todėl negailėjo asmeninių patarimų, neretai duodavo ir pylos. Atsigręždamas atgal matau, kiek daug naudos šie trenerio patarimai man davė“, – kalbėjo dabartinis „Granito“ vairininkas.

Daugelį V.Novickio pamokų V.Grosas dabar perduoda savo auklėtiniams.

„V.Novickio dėka ėmiau formuotis kaip treneris. Jis suteikė visus pagrindus“, – pripažino V.Grosas.

Globojo ne tik aikštėje

V.Grosas, dar būdamas paauglys susižavėjęs stebėjo, kaip V.Novickio diriguojama Lietuvos rinktinė debiutavo 1997 m. pasaulio ir 1998 m. Europos čempionatuose. Pašnekovas įsitikinęs: olimpinis čempionas prie rinktinės vairo buvo paskirtas ne už praeities nuopelnus, o už gerą darbą ugdant naująją rankininkų kartą.

„Žinoma, kad treneris to nusipelnė. Juk tuometės rinktinės pagrindą sudarė jo ugdyti „Granito“ žaidėjai. Jie sudarė gal 80–90 proc. rinktinės. Todėl jie aikštėje suprasdavo vienas kitą iš pusės žodžio“, – akcentavo kaunietis.

Ne mažiau nei profesines ir sportines stiprybes V.Grosas pabrėžė žmogiškąsias V.Novickio savybes.

„Treneris visada turėjo savo nuomonę ir nebijojo jos išsakyti. Jis rėždavo tiesiai į akis. Galbūt kažkam nepatikdavo, bet jis tai darydavo atvirai. Ir mokėdavo išsireikalauti to, ką būdavo užsibrėžęs. Mums, žaidėjams, būdavo nelengva, bet būtent dėl to reiklumo mes ir pasiekėme sportinių aukštumų“, – sakė dabartinis „Granito“ vairininkas.

Reiklumą V.Novickis išlaikė ir tapęs sporto vadovu – tiek „Granito“ klubo direktoriumi, tiek darbuodamasis Bresto klube Baltarusijoje, kur legionieriaus duoną krimto ir V.Grosas.

„Ten dar sykį įsitikinau, kaip V.Novickiui rūpime mes, žaidėjai. Jis ne kartą gynė mūsų interesus, kad po pralaimėjimo rankininkams nenubrauktų algos, kad niekas mūsų neskriaustų“, – prisiminė jis.