T. Duškinui vos 31 metai, bet jis jau buvęs – plaukikas, tarptautinės klasės sporto meistras.

Jo treniruojama R. Meilutytė šiemet pasaulio pirmenybėse Singapūre pratęsė unikalią seriją. 28 metų sportininkė ketvirtą kartą iš eilės tapo 50 m krūtine rungties nugalėtoja. Jai priklauso ir šios rungties, kuri nuo 2028 m. Los Andželo žaidynių bus olimpinė, pasaulio rekordas (29,16 sek.).

Dar viena T. Duškino auklėtinė 23 metų K. Teterevkova pasaulio čempionate pateko į dviejų rungčių finalus. 100 m distancijoje krūtine ji finišavo aštunta, 200 m – šešta.

Pats kaunietis ne kartą yra dalyvavęs pasaulio ir Europos čempionatuose. Profesionalaus sportininko karjerą vyras baigė 2019 m. – vos 25-erių, bet jam iki šiol priklauso Lietuvos 50 m rungties peteliške rekordas.

– Jūsų tėvai Rasa ir Erikas Duškinai – buvę plaukikai. Mama – iki šiol Kaune žinoma trenerė. Jums, ko gero, irgi buvo likęs tik sportinis kelias?

– Kelių buvo daug. Tikrai nebuvau verčiamas lankyti baseiną. Pirmoje ir antroje klasėse labiau domino futbolas. Iš pradžių plaukimas buvo tam, kad saugiai jausčiausi vandenyje. Kai išmokau plaukti, iš lėto prasidėjo treniruotės. Gerėjo rezultatai, kartu didėjo motyvacija tobulėti toliau.

– Kuo išskirtinis buvo jūsų plaukimas?

– Būdamas gal keturiolikos metų daug laisvo laiko jutube žiūrėdavau JAV plaukikų treniruotes, klausydamas jų trenerių metodinių patarimų. Tai man būdavo fakultatyvas po treniruočių baseine.

Atrado: ne vieną trenerį pakeitusi R. Meilutytė į viršūnę grįžo padedama itin jauno specialisto. / „World Aquatics“ nuotr.

– Kaip pasirinkote plaukimo stilių?

– Gerinau vaikų rekordus plaukdamas nugara. Peteliške rimčiau susidomėjau vėliausiai, būdamas jau kokių penkiolikos. Manau, kad vaikams nereikia labai anksti pasirinkti plaukimo stiliaus. Būtina išbandyti visus plaukimo būdus. Paskui pats pajunti, kas labiausiai tinka.

– Dalyvavote pasaulio, Europos plaukimo čempionatuose, bet į olimpines žaidynes nepatekote. Kodėl su aktyviuoju sportu atsisveikinote būdamas vos 25-erių?

– Maniau, kad pasiekiau savo galimybių ribas. Į olimpines žaidynes nepatekau. Rezultatai nebegerėjo. Patyriau ir traumą, kuri gerokai pristabdė progresą. Kai dabar pagalvoju, gal apsisprendžiau per anksti. Tačiau tai paskatino mane tapti treneriu.

– Jūsų rekordas plaukiant 50 m peteliške – 23,58 sek. – nepagerintas jau šešerius metus. Kodėl?

– Visus tuos metus nebuvo kam pagerinti (juokiasi – aut. past.). Su Deividu Margevičiumi, kitu plaukimo peteliške lyderiu Lietuvoje, sportinę karjerą baigėme beveik tuo pat metu. Arti mūsų nieko nebuvo. Apskritai ši bene sunkiausia plaukimo rungtis kurį laiką Lietuvoje buvo apmirusi.

– Ar iki šiol prisimenate savo rekordinį plaukimą?

– Tai buvo Lietuvos čempionatas Kaune. Paskutinės varžybos prieš pasaulio čempionatą Pietų Korėjoje. Aš dar neturėjau A normatyvo ir tai buvo vienintelis šansas jį įvykdyti. Buvau tikrai labai gerai pasirengęs.

Tikrai girdėjau įvairių nuomonių apie mūsų duetą.

– Kas šį jūsų rekordą pagerins?

– Šių metų pasaulio jaunimo čempionas Tajus Juška.

– Ar dar sportuodamas žinojote, kad tapsite treneriu?

– Treneriu tapti neplanavau. Matydamas mamą puikiai supratau, koks tai nelengvas darbas.

– Mokėtės JAV. Ar studijos buvo susijusios su pasirengimu trenerio darbui?

– Tiesiogiai ne. Arizonos valstijos universitete mano specializacija – tvarumas ir verslas. Ten vykau ne tik mokytis, bet ir tobulėti plaukimo takelyje. Daug treniravausi, dažnai keisdavosi treneriai. Dvejus metus buvau legendinio JAV plaukiko Michaelo Phelpso trenerio Bobo Bowmano auklėtinis. Jų visų atidžiai klausiau, dėjausi galvon protingus pamokymus. Išmokau vadybos pagrindų, kurie padeda trenerio darbe. Įsiminė darbo kultūra, mokėjimas bendrauti su sportininkais.

– Ar daug patarimų trenerio darbo pradžioje gavote iš mamos?

– Kai ką tikrai perėmiau. Jeigu kyla koks nors profesinis klausimas, ir dabar jai skambinu, nes jos patirtis solidesnė.

– Kur sėmėtės trenerio darbo patirties?

– Baigiau Lietuvos sporto universiteto pusantrų metų trukmės aukštojo meistriškumo trenerių kursus. Karjeros pradžioje dirbau ir su visai nemokančiais plaukti vaikais, ir su jaunimu.

– Dabar esate dviejų garsiausių Lietuvos plaukikių R. Meilutytės ir K. Teterevkovos treneris. Panašus amžius šiuo atveju yra pranašumas ar kartais norėtumėte būti bent dešimtmečiu vyresnis?

– Nenorėčiau. Panašus amžius ir panašus mentalitetas leidžia mums kalbėtis suprantama kalba. Aš suprantu jų kasdienybę, humorą. Be to, jeigu išmanai savo darbą, šiais laikais amžius nesvarbus.

– Ar nebuvo baimių treniruoti Rūtą?

– Su Rūta dirbti ėjau drąsiai. Aišku, žinojau, kad tai yra galbūt geros mano karjeros pradžia, gyvenimiškai svarbus eksperimentas jai ir man, kuris galėjo ir nepavykti. Iki to susitikimo treneriu jau dirbau dvejus metus. Tikrai girdėjau įvairių nuomonių apie mūsų duetą.

– Kas buvo jūsų bendro darbo su Rūta krikštatėvis?

– Rūta pasiūlė, be jokių tarpininkų. Kas jai mane rekomendavo, nežinau. Manau, mums abiem pasisekė.

– Palyginkite, kuo Rūta ir Kotryna panašios ir kuo labiausiai skiriasi?

– Panašūs tvirti charakteriai. Abi neieško žodžio kišenėje. Jeigu tik nori, visada turi ką pasakyti. Abi nėra pedantiškai punktualios.

Rūta lankstesnė, labiau prisitaikanti prie sąlygų. Pavyzdžiui, jai nesvarbu, kad treniruotės pradžioje jos takelyje dar kas nors plaukia. Net ir eiliniai baseino lankytojai. Ji ramiai šoks į vandenį ir plauks su jais. Kotryna – ne, ji lauks, kol takelyje neliks pašalinių.

Abi plaukia krūtine. Rūta dabar specializuojasi sprinto srityje, todėl ji daro daugiau grybšnių, yra jėgos plaukikė. Didžiulis pranašumas sprinte – nuostabi Rūtos reakcija starte. Kotrynos pagrindinė distancija – 200 m. Todėl jos grybšniai plaukiant ilgesni. Niuansų daug, jos plaukia labai skirtingai. Tačiau tai mato tik specialistai.