Devintą kartą (ir šeštą iš eilės) šalies čempione S.Jablonskytė (svorio kategorija per 78 kg) tapo prieš porą savaičių Kaune.

Šįkart varžybose nekovojo į "Grand Slam" kategorijos tarptautinį turnyrą Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) išvykusi viena pagrindinių jos konkurenčių Santa Pakenytė, taip pat dar keliasdešimt atletų, protestavusių prieš, jų nuomone, nedemokratiškai valdomą Lietuvos dziudo federaciją (LDF) ir jos prezidentą Vigmantą Sinkevičių.

"Niekada neabejojau – dalyvauti Lietuvos čempionate ar ne. Tai pagrindinės šalyje rengiamos varžybos, vyksta atranka į nacionalinę rinktinę. Kas gali būti svarbiau?", – teigė 2009-ųjų pasaulio jaunimo (iki 20 metų) dziudo čempionato bronzos medalio laimėtoja.

– Sandra, kaip jūs reagavote į replikas, esą šį čempionatą iškovotos pergalės, titulai – nevisaverčiai, nes nebuvo tikros konkurencijos?

– Tikriausiai ne vien aš, bet ir dauguma sportininkų, žengdami ant tatamio, pirmiausia galvoja ne apie tai, kas atvyko į varžybas ar neatvyko. Bet kokiu atveju savo galimybes ir tai, ko esi vertas, vis tiek reikia įrodyti per akistatą su priešininku, kad ir kokio meistriškumo lygio jis būtų. Mano kolegė ir draugė S.Pakenytė, regis, pastaruosius dvejus metus irgi nedalyvavo Lietuvos čempionate, tad, kaip pernai ar užpernai, dėl aukso medalio kovojau su Justina Kmieliauskaite – gabia, perspektyvia sportininke. Gali būti, kad ji ateityje Lietuvos rinktinėje pakeis mane ir Santą.

– Tačiau S.Pakenytė irgi tapo šalies čempione – laimėjo anksčiau surengtas Nacionalinės dziudo asociacijos (NDA) surengtas varžybas. Ar jūsų nekvietė į tas pirmenybes?

– Specialaus kvietimo negavau. Turbūt išvis pamiršo, kad esu.

– Juokaujate?

– Anaiptol. Atkreipiau dėmesį į keistą tendenciją: kai kurie pažįstami treneriai ir sportininkai, kai susitinkame sporto salėje ar gatvėje, manęs jau lyg ir nepastebi, net nepasisveikina. Lyg ir nieko blogo nepadariau, nekonfliktavome.

– Galbūt priežastis ta, kad jūs neprisijungėte prie protestuojančiųjų prieš LDF ir jos vadovą V.Sinkevičių?

– O kuo čia dėtas Lietuvos čempionatas? Jeigu yra pretenzijų federacijai, jos prezidentui – derėtų rengti piketą prie LDF būstinės. Juk niekas iš federacijos vadovybės ar jai priklausančių klubų nevažiavo į Alytų ir neprotestavo prieš NDA varžybas, neagitavo jas boikotuoti. Dabar sukeltas ultimatyvus ažiotažas, mano nuomone – viso labo šou, tačiau visiškai nejuokingas, netgi apgailėtinas. Man teko sporto salėje raminti sutrikusią, ašarų nesutramdžiusią sportininkę, kuri ruošėsi dalyvauti varžybose, tačiau galiausiai atsisakė – dėl psichologinio spaudimo, kad kovoti šiame Lietuvos čempionate – gėda. Kraupiausia, kad tai kai kurių trenerių, netgi jos klubo buvusių draugų darbas. Kodėl gėda? Nejaugi sportininkas jau neturi teisės laisvai pasirinkti, kuriose varžybose jam dalyvauti, o teisėjas – teisėjauti? Ar LDF oponentų siekis – kas ne su mumis, tas prieš mus?

– LDF prezidento V.Sinkevičiaus oponentai deklaruoja, kad siekia, jog būtų pakeisti federacijos įstatai, atitiktų demokratinės organizacijos normas ir kad demokratiniu būdu būtų išrinkta nauja federacijos vadovybė.

– Nesu iš žmonių, linkusių smerkti ar teisti, gerbiu visas nuomones, tačiau negaliu būti abejinga, kai trimituojama – esą federacija kažkam kažko neleidžia, trukdo, globoja tik lojalius sportininkus, trenerius, kažkuo manipuliuoja. Kas ta mūsų dziudo žvaigždė ar superlyderis, į kurio poreikius visiškai neatsižvelgiama? Nepažįstu tokių.

Pasigendu LDF oponentų nuoseklumo. Juk pasakius A, reikia ištarti ir B. Antai neseniai Europos dziudo sąjungos (EJU) taurės turnyre Taline iškovojome tris medalius: sidabro – aš ir Karolis Bauža, bronzos – S.Pakenytė. Mus, kaip prizininkus, finansavo LDF, nors Karolis – jau kitoje barikadoje. Tačiau jis kažkodėl neatsisakė federacijos paramos, be to, regis, iki šiol tebevadovauja vienai LDF komisijai, kurios pareiga – užtikrinti sklandų LDF vadovybės ir sportininkų bendradarbiavimą, spręsti su tuo susijusias problemas.

NDA džiaugiasi, kad jos surengtose varžybose dalyvavo daugiau atletų, nei atvirame Lietuvos čempionate, bet nekonkretizavo, kokie buvo reikalavimai. NDA čempionate galėjo startuoti žalius, mėlynus, rudus ir juodus diržus turintys kovotojai, o Kaune – tik aukštesnių pakopų: rudus ir juodus.

Niekada neabejojau – dalyvauti Lietuvos čempionate ar ne. Tai – pagrindinės šalyje rengiamos varžybos.

Svarstau, kodėl kilo nepasitenkinimas Lietuvos dziudo rinktinės vyriausiuoju treneriu Eduardu Techovu. Juo labiau kad dar neseniai šypsojosi jam į akis, buvo patenkinti ir staiga – ne, jis nekompetentingas. Specialistas, paruošęs olimpietį? Kada išmušė valanda, panaikinusi dziudo etikos kodekso normas, kad sportininkai nesikuklinandami viešai kritikuotų savo trenerio kompetenciją? Kažkam prireikė šių pareigų?

Kita vertus, nesistebiu: jeigu per Lietuvos čempionatą iš tribūnos ar socialiniuose tinkluose jaunieji dziudo sportininkai svaidosi necenzūriniais žodžiais, o jų treneriai tai toleruoja ar netgi skatina, matyt, klasikinės mūsų sporto šakos vertybės – iš tiesų pavojuje.

– Kokia, jūsų nuomone, galėtų būti išeitis?

– Nežinau, kaip įvardyti tai, kas dabar vyksta Lietuvos dziudo bendruomenėje, bet siūlyčiau kiekvienam dirbti savo darbą: sportininkams – sportuoti, teisėjams – teisėjauti, treneriams – treniruoti, federacijai – administruoti, organizuoti. Kažkas netinka ar neįtinka – nesikarščiuodami ir neįžeidinėdami kalbėkimės, tarkimės, balsuokime. Ne už kalnų – Tokijo olimpinės žaidynės, susitelkime, kad jose savo atstovą ar atstovų turėtų ir Lietuvos dziudo.

Komentaras

Vigmantas Sinkevičius, Lietuvos dziudo federacijos prezidentas

S.Jablonskytė taip pat galėjo išvykti į "Grand Slam" kategorijos turnyrą Adu Dabyje ir jame iškovoti pasaulio reitingo taškų, labai reikalingų atrankai į Tokijo olimpiadą. Tačiau sportininkė pasirinko Lietuvos čempionatą, nors jame pasaulio reitingo taškai neskiriami. Vis dėlto būtent S.Jablonskytė šiuo metu iš visų Lietuvos dziudo atstovų yra aukščiausioje pasaulio reitingų pozicijoje (20-oji vieta) ir pretenduoja į olimpinį kelialapį.

Trys sportininkai pas mus turi vadinamąjį VIP statusą – S.Jablonskytė, S.Pakenytė ir K.Bauža. Tačiau Karolis yra pareiškęs, kad pasitrauks iš olimpinės atrankos, jeigu LDF prezidentas pasiliks. Tarptautinės dziudo federacijos (IFJ) duomenys liudija: K.Bauža olimpinės atrankos reitingų lentelėje su 492 taškais yra 56-oje vietoje, o pasaulio reitingų lentelėje su 820 taškų tarp savo svorio kategorijos sportininkų – 55-oje. Vien šios klasifikacijos antrojo dvidešimtuko kovotojai yra surinkę daugiau nei po 2 500 – 4 000 taškų. Tad tikimybė, kad Karolis pateks į olimpiadą – labai menka. Tačiau gyvenime viskas įmanoma, bet pirmiausia reikia reguliariai dalyvauti treniruočių stovyklose, dažniau startuoti varžybose. Prieš porą metų K.Bauža buvo Jurbarko sporto mokyklos direktorius, o vadovaujant biudžetinei įstaigai vargu ar įmanoma tinkamai pasiruošti olimpinėms žaidynėms.

Aš visada pasirengęs diskutuoti, konstruktyviai derėtis, ieškoti kompromisų, kurie lemtų pozityvius rezultatus ir niekada netoleruosiu ultimatumų, chuliganiškų išsišokimų. Nacionalinė dziudo asociacija – ne LDF narė, todėl sudėtinga reaguoti į reikalavimus, kuriuos kelia neasocijuota organizacija. Ji teigia atstovaujanti dziudo bendruomenę, tačiau ir LDF – taip pat, bet IJF ir Europos dziudo sąjunga (EJU), Lietuvos tautinis komitetas (LTOK) oficialiai pripažįsta tik LDF. O tuo metu NDA siunčia į IJF ir EJU laiškus, kad jos nariai nedalyvaus tarptautinėse varžybose su LDF vėliava, nors protestuojančiųjų klubai nėra išstoję iš LDF. Nonsensas.

LDF oponentai tvirtina: suprastėjo Lietuvos dziudo rezultatai, todėl federacijos prezidentas turi atsistatydinti, kaip, pavyzdžiui, tai padarė vyrų krepšinio rinktinės vyriausiasis treneris Dainius Adomaitis. Tačiau nei LDF, nei jos prezidentas neruošia sportininkų nacionalinėms rinktinėms. Federacija – administracinis vienetas. Be to, reikia pripažinti, kad talentingų, motyvuotų sportui vaikų – vis mažiau, bet tai – ne vien dziudo problema.

Labai gaila, kad dziudo, kaip kovos meno, filosofija ir moralės kodeksas kai kurių žmonių galvose išsigimė. Kai kurie vyresnės kartos treneriai taip ir nesuvokė, kad dziudo pergalės esmė – ne raumenys ar įžūlumas, bet protas, intelektas. Stebiuosi specialistais, prie tatamio raginančiais savo auklėtinius – smauk, traiškyk, sulaužyk, nes jiems svarbiausia - medalis bet kokia kaina. Prieštarauju jiems: svarbiausia – žmogus.