Šarūnas Vasiliauskas – vienas iš tų buvusių Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės žaidėjų, kurie šiemet nepateko į vyriausiojo trenerio Jono Kazlausko kandidatų sąrašą, bet dėl to nelaikantis užantyje akmens.

Bene pirmą vasarą po daugelio, praleistų su įvairiomis šalies jaunių, jaunimo ir nacionaline rinktinėmis, Š.Vasiliauskas gali ramiai ilsėtis ir rengtis ateinančiam krepšinio sezonui.

Sopoto "Trefl" klubui atstovavęs legionierius dairosi naujos ekipos. Iš Lenkijos į gimtąjį Kauną įžaidėjas grįžo įgijęs dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir, svarbiausia, vertingos patirties.

26-erių metų 188 cm ūgio snaiperis Lenkijos pirmenybėse praėjusį sezoną rungtyniavo daug ir naudingai. Jis žaidė 33 rungtynes (vidutiniškai po 25 min.), pelnė po 10,9 taško, atliko po 3,5 rezultatyvaus perdavimo, pataikė daugiau nei 43 proc. tritaškių.

Pernai Š.Vasiliauskas debiutavo Lietuvos rinktinėje ir kovėsi Pasaulio taurės varžybose Ispanijoje. Šiemet žaidėjas nepateko net į išplėstinį J.Kazlausko kandidatų sąrašą.

"Trenerio sprendimas ir nustebino, ir nelabai. Nieko tokio, užtat galėjau atsipūsti ir jau kibau į darbus", – sakė "Kauno dienai" Š.Vasiliauskas.

– Šarūnai, tau sezonas baigėsi gana anksti – jau gegužės pradžioje. Ar nepasiilgai krepšinio?

– Nors Lenkijos čempionatą mūsų komanda baigė beveik prieš porą mėnesių, sportavau ir po to. Stengiausi persisotinti krepšiniu, kad vėliau galėčiau visiškai jį pamiršti. Grįžęs į Lietuvą žaidžiau neprofesionaliai – su draugais mėgėjų turnyruose. Kai krepšinio kamuolį padėjau į šalį, mielai pažaidžiau tinklinį, futbolą.

– Gal paėmei į rankas ir meškerę?

– Nesu žvejys, labiau patinka grybauti. Svarbiausia – negrybauti aikštėje (juokiasi – aut. past.). Man smagu pabūti gamtoje, su šeima nuvažiuoti į sodą.

– Koks tau buvo praėjęs sezonas?

– Permainingas. Pirmoji dalis – labai gera, antra šiek tiek nenusisekė. Komandoje buvo daug permainų, keitėsi žaidėjai. Be to, neigiamai atsiliepė Lenkijoje galiojanti taisyklė, kad per varžybas aikštėje visuomet turi būti bent du vietiniai žaidėjai. Aplinkybės – ne mano naudai, bet džiaugiuosi, kad pavyko išvengti traumų.

– Pernai "Trefl" iškovojo Lenkijos lygos bronzos medalius ir šalies supertaurę. Kodėl šiemet likote aštunti ir iškritote jau po pirmo atkrintamųjų varžybų etapo?

– Klubo šeimininkai norėjo, kad prasibrautume į atkrintamąsias. Tai pavyko. Aukštesniems rezultatams trūko tų pačių vadovų noro ir entuziazmo. Jie tarsi kalbėdavo, kad nori stiprinti ekipą, bet veiksmai buvo atvirkštiniai. Apkarpė biudžetą, ir tiek.

– Sezonui įpusėjus, "Trefl" atleido vyriausiąjį trenerį Darių Maskoliūną. Ar tai kaip nors atsiliepė ekipai?

– Poveikis buvo neigiamas. Darius kaip žaidėjas, Lenkijoje praleidęs daug metų, buvo autoritetas ir krepšininkams, ir vadovams. O jam išėjus buvo paleistos vadžios, žaidėjai ėmė rūpintis asmeniniais rodikliais, o ne komandiniu žaidimu.

– Kokie ryškiausi Lenkijos ir Lietuvos čempionatų skirtumai?

– Lietuvoje nerungtyniauju jau kelerius metus, tad sunku objektyviai vertinti. Stipriausios lenkų komandos – aukšto lygio, o silpnesnės nusileidžia Lietuvos vidutiniokams, nes remiasi individualiu žaidimu, joms atstovauja daugybė skirtingo meistriškumo amerikiečių. Įžaidėjo poziciją Lenkijos lygoje užima gal tik trys vietiniai krepšininkai.

– Lenkijos čempionu tapo Zeliona Guros "Stelmet" klubas. Ar nenustebino jų sėkmė?

– Finale jie įveikė Zgoželeco "PGE Turow". Jaučiau, kad pastaroji ekipa, nors ir laimėjo reguliariojo sezono varžybas, šiemet aukso neiškovos. Tačiau abu finalininkai išsiskyrė iš kitų komandų, ne veltui jie žaidė ir Eurolygoje bei Europos taurės turnyre.

– Sopoto klubas buvo viena lietuviškiausių užsienio ekipų Europoje. Laisvalaikiu tikriausiai nenuobodžiavote?

– Sopote ir šiaip neliūdna. Miestas – gražus, tvarkingas, daug veiklos, pramogų, pažįstamų. Kai yra ką veikti – ir sezonas greičiau prabėga. Apskritai visas Gdansko, Gdynės regionas – tarsi ne Lenkija. Ten vienas didelis kurortas, daug vandens, yra netgi vietinė Kuršių nerija, į kurią galima nuvažiuoti automobiliu, nereikia nė kelto. Ne veltui mūsų varžovai, atvykdavę į rungtynes, stengdavosi ištrūkti pasižvalgyti po miestą. Pažiūrėti tikrai yra į ką.

– Kaip sekėsi tavo bendražygiams Eimantui Bendžiui ir Tautvydui Lydekai?

– Sakyčiau, kad E.Bendžiui, legionieriaus duonos ragavusiam pirmą sezoną, viskas klostėsi neblogai. Jis pateko į lietuvišką kompaniją, be to, palankiai susiklostė ir kitos aplinkybės. Keli jo pozicijos žaidėjai iškrito iš rikiuotės po traumų, tad Eimantas tapo kertiniu žaidėju. Jam užteko žaidimo minučių. Kiek vėliau prisidėjęs T.Lydeka taip pat sustiprino komandą. Galbūt vėlesniems jo rezultatams atsiliepė trenerių kaita.

– Lenkijoje praleidai dvejus metus. Ar norėtum pratęsti sutartį su "Trefl"?

– Galbūt jau norėtųsi permainų, naujos aplinkos. Tačiau atsisakyti taip pat neskubėčiau. Dar nesibaigus sezonui kvietė kai kurie kiti klubai. Pasiūlymų, nors kol kas nekonkrečių, yra ir dabar.

– Praėjusi vasara tau buvo įtempta: Lietuvos rinktinės treniruočių stovyklos, Pasaulio taurės turnyras Ispanijoje. Ar neapmaudu, kad šiemet nepatekai net į išplėstinį kandidatų sąrašą?

– Galbūt yra mano kaltės. Pasaulio čempionate neparodžiau, ką iš tikrųjų galiu ir sugebu. Neišvengiau susikaustymo, kartais neatlaikydavau įtampos. Galbūt po to treneriai nusprendė, kad apskritai neatitinku rinktinės lygio. O gal netikau tik J.Kazlauskui, gal kito trenerio nuomonė būtų kitokia. Pas mus žaidėją nurašo labai greitai, užtenka vieno nesėkmingo turnyro. O išsikovoti pasitikėjimą prireikia daug laiko.

– Ką tau suteikė Lietuvos rinktinė?

– Pajutau kitą žaidimo lygį. Todėl ir aš privalėjau ir stengiausi būti kitoks. Buvo nelengva, nes debiutavau komandoje, apie kurią svajojau nuo vaikystės. Supratimas, kad su geriausiais šalies krepšininkais atstovausiu Lietuvai, sukėlė papildomos įtampos, bet ir užgrūdino.

– Ar pagrįstai metai po metų kalbama, kad įžaidėjo pozicija – Lietuvos rinktinės Achilo kulnas?

– Kalbos kalbomis, bet faktai rodo, kad treneriai turi iš ko rinktis. Nenorėčiau vertinti šiemetinių rinktinės kandidatų ir spėlioti, kuris įžaidėjas pateks į pagrindinę sudėtį. Neabejoju, kad pirmasis smuikas bus patikėtas Mantui Kalniečiui. Visiems vyrams linkiu sėkmės Europos čempionate ir išvengti traumų. Tai – svarbiausia.

– Tavo didžiausiais pranašumais aikštėje įvardijamas šaltas protas, nesavanaudiškumas ir taikli ranka. Tarp trūkumų – neryžtingumas. Gal, būdamas legionieriumi, tapai įžūlesnis?

– Daug kas priklauso nuo žaidėjo charakterio. Prieš kiekvienas rungtynes nusiteikiu būti įžūlus, tačiau ne visada toks išlieku iki varžybų pabaigos. Oponentus labiau stengiuosi įveikti gudrumu. Kartais neblogai pavyksta.